Ypatingas dėmesys per Užgavėnes yra skiriamas sočiam valgymui. Sotumas turėjo lemti gerus metus.

Švenčionių šeimininkes per visas tris Užgavėnių dienas – sekmadienį, pirmadienį ir antradienį – virdavo riebią rasalienę iš ruginių miltų raugalo ar burokų rasalo užsisrėbti prie gausiai valgomų blynų tam, kad “daržovės geriau derėtų. Tverėčėnai sekmadienį valgydavo mėsos tris kartus, pirmadienį šešiskart, o antradienį – dvylika. Švenčionių apylinkėse sekmadienį šešis, pirmadienį aštuonis, o antradienį, kaip ir visur – dvylika kartų. Visus valgymo kartus reikėdavo prisivalgyti sočiai – “būsi sotus ir riebus visus metus”. Valgymo kartai visoje Lietuvoje būdavo reglamentuojami. Užgavėnių antradienį kai kur būdavo valgoma septynis kartus (Liškiava), kitur – devynis (Utenos apylinkės), bet dažniausia dvylika kartų. Šiuo atveju vėlgi turime reikalą su archaiškojo Mėnulio kalendoriaus atbalsiais , kol įsitvirtina Saulės kalendoriaus dvylikos mėnesių pagerbimas. Ritualiniai patiekalai per Užgavėnes visoje Lietuvoje buvo kiauliena ir blynai, vėlesniais laikais – spurgos. Vieni etnografai teigia, kad blynai, kaip Užgavėnių apeiginis valgis siejamas su blogosioms jėgoms neprieinamos uždaros erdvės, kitų – su atgimstančios Saulės idėja. tverečėnų paskutinis valgis per Užgavėnes būdavo kiaušinienė. Čia galima pastebėti kiaušinio, kaip vaisingumo simbolio , gyvybę slepiančio daikto ryšį su pavasario švenčių, kur kiaušinis tampa pagrindiniu ritualiniu maistu, papročiais.Vėlesniais laikais šis paprotys aiškintas, nors ir su magijos potekste, bet labai paprastai – “kad vištos būtų dėslios”.
Paskutinės Užgavėnių dienos vakarienė iš esmės buvo ritualinė: tai buvo, tarsi, paskutinis valgymas užbaigiant žiemą ir pradedant pavasarį. Rituališkumas apsireiškia to valgymo karto sąryšiu su mirusiųjų protėvių pagerbimu, Štai Šeduvos, Tverečiaus apylinkėse ir kitur, pavalgius Užgavėnių vakarienę, šeimos tėvas iškilmingai tardavęs: “Tegul bus Dievui ant garbės už visas vėles skaistykloje kenčiančias. Mes užsigavėsim, tegu užsigavi (liaujasi) mūsų bėdos ir nelaimės”. Vadinasi, šis ritualinis valgymas –užsigavėjimas – buvo suprantamas ir kaip šeimos bendravimas su savo mirusiaisiais bei pasivedimas jų globai.

Apeiginis maistas ir jo valgymo tradicijos turi labai didelę reikšmę ir kitų Europos tautų papročiuose.Daugelis tautų apeiginio maisto likučius saugodavo visus metus ir panaudodavo ypatingais atvejais: kokių nors svarbių darbų pradžioje, stichinių nelaimių metu ir kitais svarbiais atvejais. Kitos krikščioniškos tautos, kaip ir lietuviai, nuo Užgavėnių iki Velykų laikydavosi pasninko, t.y. draudimo valgyti gyvulinės kilmės maistą. Magiška maisto reikšmė yra labai persipynusi. Iš pagoniškų laikų ir krikščionybės. Magiška maisto reikšmė ir vaišių stalo sudėtis buvo skirta tam pačiam tikslui, kaip ir per kitas kalendorines šventes:užtikrinti žmogaus gyvenimą, sustiprinti žemės ir gyvulių produktyvumą, sustiprinti šeimos gerbūvį. Matome, kad sotus valgymas žmonėms buvo ne vien malonumas, bet turėjo ir simbolinę (dalykinę) prasmę. Labiausiai tai pasireiškia keičiantis metų laikams (esant metų virsmui) – per Kalėdas, Užgavėnes, Rasos šventę...Per šias šventes buvo stengiamasi paruošti ne tik gausų stalą, bet ir kaip nors jį įtvirtinti namuose, išsaugoti jį ateičiai. Dėl to maistas buvo aprūkomas dūmais, šlakstomas švęstu vandeniu. Šie papročiai žinomi visoms Europos tautoms, nes jie į krikščionybę atėjo iš antikos laikų. Europos tautos išlaikė ir ų papročių:  pvz. Prirakinti šventinį stalą grandine (austrai, lenkai-mazoviečiai, čekai, slovakai) arba apjuosti stalą šiaudu pyne (lenkai ir slovakai). Tai magiško rato įvaizdis, o šiaudai – ir derlingumo simbolis. Ypatingą reikšmę turėjo ir magiški valgių skaičiai – 3, 7, 9, 12. Šie skaičiai magiškais laikomi ne vien europiečių. Visos Europos tautos turėjo Užgavėnių vakarienės specifinius pavadinimus, susijusius su sotumu, daugybe riebalų: “dosnus vakaras”(čekai), “abžorų vakarienė” (slovakai), “ligota vakarienė” (austrai), “vakaras su pilnu skrandžiu” (vokiečiai), “mėsinė vakarienė”, “storulių vakarienė”, “riebioji vakarienė” ir kt. Smarkiai apkrauti stalą, tai gana vėlyvas paprotys. Juo norima parodyti, kas tais metais buvo užauginta, o daugelis valgių buvo vartojami ir kasdienybėje.Žmonės manė, kad gausūs valgiai yra kitų metų derlingumo ir vaisingumo pagrindas.