Naujienos
leidžiasi 17:11
17 mėnulio d.
Sveikinimai - 1795
Tostai - 286
SMS tekstai - 731
Atvirutės - 1366
Mintys - 943
Patarlės - 312
Užuojautos - 83
Videosveikinimai - 72
Anekdotai - 5066
Šiandien - 18
Vakar - 17
Per 7 d. - 165
Per mėn. - 673
Viso - 46393
Kaukės ir aprangaTyrinėtojų dėmesį visada traukė vienas iš charakteringiausiu liaudies kalendorinių švenčių elementų, tai kaukės, karnavaliniai ir kitokie neįprasti kostiumai.
Dar ankstyvoje gimininės bendruomenės epochoje , vyraujant medžioklės ūkiui, buvo naudojama medžioklės kauklių technika, visų pirma tam, kad privilioti žvėrį. Iš šio stichiško, bet praktiško papročio vėliau atsirado medžioklės šokia Atidžiau panagrinėjus ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos šventinių papročių kostiumus ir kaukles, krypsta dėmesys į sekančius bruožus:
1.Kaukės, ekstravagantiška apranga ir kostiumai buvo naudojami ne per visas kalendorines šventes, bet išimtinai tik per dvi dviejų ciklų sandūras: kalėdinį- naujametinį ir Užgavėnių- pavasarinį.
2.Nepaprastai įvairūs aprangos ir kaukių tipai, kurių net neįmanoma klasifikuoti ar suskirstyti į grupes.
3. Nors ir esant didžiulei jų įvairovei, tikslas ir atliekamos funkcijos labai vienareikšmiai ir nukreipti viena linkme: gero derliaus, sveikatos ir visokeriopos sėkmės siekimas.
Pati būdingiausia kaukių ir aprangos rūšis – vaizduoti gyvulius, paukščius ir žvėris arba neįprastus ir keistus žmones.Lietuviai, vakarų slavai, vokiečiai, angliškieji keltai ir kt. Kalendorinėse šventėse ir karnavaluose labai mėgo arklio siužetą. Tai arklio maketas: kaukolė ar iš medžio išdrožta galva, kurią laiko žmonės, uždengti kokia nors gūnia.Dažniausia du vaikinai pasilenkę, antrasis uždėjęs rankas pirmajam ant nugaros, būdavo apdengiami balta drobule, o trečiasis sėdėdavo ant jų nugarų laikydamas rankose ant ilgos lazdos iškeltą arklio galvą – išdrožtą iš medžio ar padarytą iš šiaudų. Lenkijoje dar ir dabar kai kuriose vaivadijose ruošiamos ne kaukės, o raitelis joja ant gyvo žirgo.Visų Europos tautų tradicinių švenčių papročiuose sutinkami ir kiti gyvūnai : ožys, avinas, meška, jautis, vilkas, gervė. Dažniausia jie būna pagaminti (kaukės}, bet būna ir gyvų.
Vidurio Lietuvoje buvo populiarios “ubagų”grupės. Čia be persirengėlių “ubagais” ir “ubagėmis”, būdavo dar “angelas”, “velnias”, “giltinė”. Buvo paroduojama “ubagų vestuvės”, jų giedojimas ir kt.
Ypatingą vietą karnavaluose užima milžinai: jų parengimui panaudojamos ilgos lazdos, įvairūs audiniai, dažai, sudžiovinti
Augalai. Paprotys vedžioti gatvėmis milžinus – daugiau miestiečių tradicija, o užsieniuose labai populiari pas vokiečius, belgus, ispanus, Nyderlanduose. Šis paprotys gali labai gilią senovę (net neolitą), o milžino figūra labai aiški biblijoje.Tai ir istorinis personažas, nes milžinu vaizduojamas tai imperatorius Tiberijus,tai caras Erodas, tai imperatorius Neronas – visi žiaurieji.
Labai paplitę kaukės, vaizduojančios įvairiausius buitinius, socialinius ir krikščioniškus personažus.Jie aprengti nekasdieniškais drabužiais, išsimozoję suodžiais ar kitom natūraliom dažančiom medžiagom (raudonaisiais burokėliais),
Artistai neturėjo tikslo vaidinti tikrus tipažus, o norėjo tik linksminti žmones.Tipiškiausi karnavalų veikėjai – tai klounas, senukas su senute, jaunasis, jaunoji, gydytojas, kunigas, policininkas, jūreivis, laiškanešys, gaisrininkas, vedlys su “meška” ant pavadėlio, mauras, arapas ir kt.
Paprasčiausia ir labiausiai paplitusi apranga – vilnomis į viršų išversti kailiniai. Dažniausia spalva – juoda, mirties spalva, kiti pasaulio spalva, primityviausia protėvių kaukė. Suprantama, kad nieko krikščioniško nėra kovose scenoje tarp Žiemos ir Vasaros, Lašininio ir Kanapinio. Visuose karnavalo epizoduose pastebima kova tarp šalčio ir šilumos visose scenose pabrėžiami žemė, žmogus, šeima.Visose Lietuvos srityse užfiksuoti travestizmo (lyties keitimo) atvejai. Per Užgavėnes labai mėgta persirenginėti nekasdieniškomis būtybėmis, tame tarpe, ir vyrams moterimis, o moterims vyrais.
Žinoma, nieko krikščioniška nėra ir siužetuose, kai “žiema” kovoja su “vasara” , arba storulis Lašininis su kaulėtu Kanapiniu. Persirengėliai vilkėdavo nekasdieniškus apdarus, norėdami pabrėžti skirtumą tarp kasdienos ir šventės. Kartais būdavo apsivelkami ir tautiniai rūbai.
Kaukių ir keistokos, juokingos aprangos dėvėjimo tikslas – gąsdinti ir juokinti susirikusiuosius ar sodybos gyventojus. Kaukes ar audeklo skiautes su iškirptomis skylėmis – “akimis” užsidėdavo, pirmiausiai, tam, kad nieks neatpažintų, nes karnavalo dalyviai dažniausiai pašiepdavo kitus, mėtydavo aštrius, o kartais ir vulgarius juokelius. Karnavalas, kaukės, nekasdieniška apranga, dainos, šokiai, vaidybinės scenos su kitomis pramogomis padeda sukurti šventinę nuotaiką, dalyvius nuteikia ir psichologiškai, ir veikia žmonių emocijas.