Ateina moteriškė pas daktarą, visa ašaromis apsipylusi, graudu žiūrėt – pastojo, kai vyras buvo ilgam išvažiavęs, ką daryti? Daktaras aiškina:
- Madam, jau vėlu kažką daryti, nes jums jau tuoj tuoj gimdyti.
Moteriškė:
- Na, daktarėli, nu padarykit gi ką nors, vyras kai sugrįš, užmuš mane vietoj.
Na, matydamas tokią dramą, daktaras sako:
- Aš matau tik vienintelę išeitį. Greitai darysiu operaciją mūsų mielajam klierikui, o po to pasakysiu, kad vaikutis buvo rastas pas jį pilve. Stebuklas įvyko ir panašiai.
Taip ir padarė. Pabunda klierikėlis po operacijos, daktaras jam atneša vaikutį ir aiškina, kad taip ir taip, pilve kudikėlį radom.
Klierikas:
- Kaip tai? Taigi tai neįmanoma!
- Na, nežinau, nežinau. Aš pats operaciją dariau, ir štai... vaikelis. Rečiausias atvejis mano praktikoje.
- Mano vaikelis? Bet tai kaip aš jį auginsiu? Kaip auklėsiu? Mums gi uždrausta turėti vaikų?!
- O jūs sakykit, kad iš vaikų namų jį pasiėmėt.
Na, gyvena sau klierikėlis, vaikelį auklėja. Ir štai, kai vaikui sueina 18 metų, klierikas nutarė jam atsiverti. Pasišaukė jį ir sako:
- Paklausyk, aš noriu atskleisti tau tavo gimimo paslaptį.
- Gimimo paslaptį? - sušunka jis. – Tai gi jūs, šv. Tėvas... jūs gi... jūs mano tėtis?
- Ne, sūnau mano. Aš ne tavo tėtė. Aš tavo mama.
- Kaip?! O kas tada tėtė?
Klierikas (raudonuodamas):
- Mūsų vyskupas.