Didelėje Tavo gyvenimo šventėje, tarp daugybės svečių, gėlių, dovanų ir malonių žodžių, esu brangiausiu Tau žmogumi. Su pasitikėjimu man sakydavai nuo pat gimimo, jog nieko brangesnio neturi už mane, už savovaikelį.
Gėriuosi Tavimi, mano mylima Mamyte, ir prašau priimti mano keistą dovaną... Pasižiūrėk, Motinėle, per langą – aš Tave užlieju mūsų svajonių ir debesų švelnumu. Pasižiūrėk, Motinėle, į dangų – tai aš nematomu vėju mintimis visada pas Tave skrendu. Pasižiūrėk, Motinėle, į delną – tai juk mano ašarėlėmis iš vaikystės sulaistytos raukšlelės. Pasižiūrėk, Motinėle, į mane – tai Tavo širdies dalelė nuolankiai stovi prieš Tave.
Ateinu apkabinti tais delnais, ateinu apkabinti Tave tuo dangumi, kuris mus gaubia bendrais jausmais, bendru artumu ir bendra meile.
Žinok, mieloji, Tu man esi brangiausia.