Valgyti pradedama visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus, tėvui sukalbėjus maldą, palinkėjus visiems sveikatos, laimės ir sėkmės kitais metais, dalijantis laužoma “Kūčių duona” arba paplotėliu-kalėdaičiu (plotkele). Buvo tikima, kad metų sandūroje ištarti linkėjimai išsipildys ( iš čia ir šiandieninis keitimasis sveikinimais Naujųjų metų proga. Valgyta visko sočiai, nes tai turėjo lemti sočius visus ateinančius metus.

Buvo žiūrima tik į ateitį. Pavyzdžiui, “Jeigu nori, kad gyvuliai vasarą neišbjurtų, reikia, kad Kūčioje visa šeimyna drauge valgytų vakarienę” (Marijampolė). Kūčių vakarienėje būtinai turi būti 9 valgiai” (Šimkaičiai). “Kas Kūčioje suvalgo 12 valgių, tam bus geri metai” (Židikai). “Kūčiose gaspadorius su savo pačia labai stengiasi, kad po pusę obuolio suvalgytų, tai seksis jiems gaspadorystėje” (Seirijai). Jei nori, kad vilkai šunų nenuneštų, reikia per Kūčių vakarienę vilką paminėti” (Vievis). “Kad vidurių neskaudėtų, reikia pavalgius Kūčioj, neišleidžiant iš rankų šaukšto, tris kartus apie stalą apeiti” (Seirijai). Visi istoriniai šaltiniai vienodai liudija, kad lietuviai apeiginėse, protėvių vėlėms pagerbti skirtose puotose nenaudodavo peilių ( mat, vėlė galinti į jo ašmenis susižeisti).

Kūčias pavalgius, stalas nenukraustomas, šaukštai ties kiekvieno valgiusiojo vieta padedami užversti: Tikėta, kad naktį puotauti susirinks vėlės. Nepaisant to, kad bevalgant joms buvo po stalu nulieti pirmieji valgio lašai, numesti pirmieji kąsneliai. Tai buvo padaryta benamėms, artimųjų užmirštų mirusiųjų vėlėms. Ši naktis visų gyvųjų ir mirusiųjų būtybių sandoros naktis, dėl to visais ir rūpinamasi. Apeiginių patiekalų likučiai ankstų Kalėdų rytmetį padalijami gyvuliams. Ilgainiui ritualinės vakarienės valgių padalijimas gyvuliams imtas aiškinti kaip ypatingos Dievo palaimos jiems per tuos valgius perteikimas: tai gyvulių Kūčios, “Nuo stalo Kūčių šieną labai anksti, auštant. Kalėdų rytą padalina kiekvienam gyvuliui po saujelę” (Liškiava, Marijampolė, Raseiniai, Pasvalys. Tikėta, kad tada gyvuliai bus sveiki, tvirti, arkliai-stiprūs. Varėniškiai manė, kad arkliams Kūčių šieno duoti negalima, nes jie gimusio Dievo savo kvapu nešildė. Su gyvulininkyste ir paukščių ūkiu siejasi ir kai kurie kiti tikėjimai ir magiški veiksmai. Daug apeigų, susiję su vaikščiojimu ratu, o tai jau magiškas veiksmas. Ratu Kūčiose apeitas laukas turi būti apsaugotas nuo kerų, jame gausiai turi suvešėti žolė, o tada bus daug pašaro, bus ir pieno.