teka 05:55
leidžiasi 18:51
Pilnatis
20 mėnulio d.
Vardadienius švenčia:
Filemona, Girmantė, Odeta, Rimkantas, Siksta, Sikstas
Gimtadienis:
Maxim Gorky
Sužinok
Sveikinimai
Daugiau sveikinimų..
Atvirukai
Daugiau atvirukų..
Statistika
Svetainėje:
Sveikinimai - 1797
Tostai - 286
SMS tekstai - 731
Atvirutės - 1366
Mintys - 943
Patarlės - 312
Užuojautos - 83
Videosveikinimai - 72
Anekdotai - 5066
Išsiųsta
Šiandien - 0
Vakar - 0
Per 7 d. - 0
Per mėn. - 0
Viso - 58459
Tostai.lt rekomenduoja
Kalėdos > Šventė

Tai pati didžioji žiemos šventė, laikyta ir tikrąja žiemos speigų pradžia. XIX a. pab., kol dar buvo švenčiamos trys ar net keturios dienos ta dingstimi “ kad ledai javų neišmuštų” (Obeliai, Žiežmariai). Dvi dienos dar buvo švenčiamos XX a. pradžioje ir dabar, po Nepriklausomybės atgavimo.

Kuo išsiskiria Kalėdos lietuvių liaudies kalendoriuje? Tai aiškiai sena agrarinė šventė. Tikėjimai ir papročiai liudija tikėjimą Saulės atgimimu. Pasaulis Kalėdas , kaip Kristaus gimimo prisiminimą švenčia nuo IV m. eros amžiaus, o Lietuvoje jų lietuviškas vardas, su Naujųjų Metų šventės sakralumą. Pamatysime, kaip ims gerėti ir mūsų kasdienis gyvenimas.

Kalėdų šventėms viskas jau buvo paruošta iš vakaro, ruošiantis Kūčioms, nes per Kalėdas jokių darbų šiukštu negalima dirbti. O ir to laiko nebėra. Kas praleido visą naktį bažnyčioje prie gimusio Kristaus prakartės, kiti ankstyvą rytmetį i Bernelių mišias išskubėjo. Bus to laisvo laiko ir darbus nudirbti, ir pasilinksminti net iki Trijų Karalių. Sugrįžus iš bažnyčios – sotūs pusryčiai (jie ypač mieli po ilgo pasninko), nemiegota ar mažai miegota naktis pirmąją Kalėdų dieną visus traukdavo poilsio “Pavalgę atsigėrėme gero alaus ir kaipo naktį nemiegoję, sugulėm. Kėlėmės ateinantį rytą – rašo M. Valančius “Palangos Juzėje”. Taigi, ir jaunimo žaidimai, vyresniųjų svečiavimasis – antrosios ir kitų šventės dienų pramoga.

Buvo sakoma, kad reikia ne tik patiems pasisotinti, bet ir gyvulius gerai prišerti, nes nuo to priklausąs visų metų karvių pieno riebumas, pieningumas. Reikia ir samdiniams duoti kuo geriausiai valgyti , kitaip javai būsią menki .Apskritai, sotus pavalgymas – gero derliaus ir šeimos sveikatos tais metais sąlyga. Šis paprotys ypač būdingas žiemos šventėms. Iki Kalėdų valstiečių ūkyje jau būdavo nupenėtos skerdimui skirtos kiaulės Užtat Kalėdų valgiai riebūs, mėsiški. Štai M. Valančius rašo: “Vos į kiemą įėjom, sugrįžę iš Bernelių mišių, pakvipo mums lašiniai, visiems sugrįžus, padėjo mergaitės ant stalo didžiai skanų šiupinį. Paršo uodega... kyšojo vidury bliūdo”. Buvo paprotys Kalėdų pusryčiams patiekti virtą kiaulės galvą. Kiauliena – būdingas Kalėdų patiekalas ne tik mūsų, bet ir kaimyniniuose kraštuose.

Pamiegoję ir pailsėję pirmąją Kalėdų diena niekas didelių linksmybių nekeldavo. Jaunimas susirinkdavo pažaisti, “pašposinti”, padaionuoti. Kaimo moterys dažniausiai susirinkdavo vienon trobon ir giedodavo “bernelius”, kitas dainas, eidavo ratelius, žaidė (Jucaičiai, Šilalės raj.). Pirmoji Kalėdų diena dažniausiai būdavo rami, lyg pasiruošimas antrosios dienos šurmuliui.

Antrąją Kalėdų dieną prasidėdavo kalėdojimas. Vienas iš charakteringiausių antrosios Kalėdų dienos ir viso tarpukalėdžio (iki Trijų Karalių) papročių buvo ir yra jaunimo grupių, vadinamųjų “kalėdotojų”, “bernelių”, “čigonų” ir kt. Vaikštynės po kaimus ta dingstimi, kad šeimininkus pasveikintų, palinkėtų gero ateinančių metų derliaus, o sau už pasveikinimą susirinktų dovanų ar bent būtų gerai pavaišinti. Visose panašiose grupėse vienas būdavo vadovas. Jo pareiga buvo atsiklausti šeimininko sutikimo. Paprastai kalėdotojai pasibelsdavo iš kiemo pusės į pirkios langą, o pro duris eidavo tik pakviesti, Štai kaip tai aprašo M. Valančius: “ ...pradėjo loti šunys ir kažin kas brakšt, brakšt į langą brazdinti. Gaspadorius prisikišęs klausė: “Kas čia?” - “Mes susiedai blukvilkiai, argi roda bernelį giedoti?”Šis atsakė: ”Roda, roda. Tuoj įėjo keturi vyrai: trys jauni, o vienas senas,žilas. Pagiedojo “Sveikas Jėzau mažiausias”, ir tarė senis: ”Atėjom pas tamstą ne gerti, ne valgyti, bet tamstą pasveikinti.. sveikinam tamstą su gera motera ir su gražiais vaikais. Tegul tamstą Viešpats užlaiko dėl mūsų laimės”. Šeimininkas ęsą jiems padėkojo, pasodino, atnešė alaus ąsotį. Tiems begeriant atėjo kiti sveikintojai. Taip per naktį pereinančios kelios sveikintojų grupės. Prof. P. Dundulienė teigia, kad Kaltanėnų apylinkėse (Tauragės apskr.) bernelių grupę sudarydavo 12 jaunų vyrų, apsimovusių raudonomis kelnėmis, atbulai apsivilkusių švarkus, su kepurėmis, rankose nešinų botagais ant ilgų kartelių su skambalėliu. Prieš ateidami į kiemo namus, jie ”vaikydavę piktąsias dvasias” krūmuose, triukšmaudavę, paskui įsiprašę priimant, giedodavę šventas giesmes, linkėdavę šeimininkui gerų ateinančių metų, derliaus, būdavę pavaišinti.

Aukštaitijoje “bernelių” būrį surinkdavęs Kalėda, dar vadinamas Sidabru. Senis Kalėda būdavo apsivilkęs vilnomis į viršų kailiniais, būtinai su “kupra”, su kreiva lazda rankoje, pasikabinęs krepšį dovanoms dėti. Prisistatydavo tokia oracija: “Aš – Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, midaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, riestainiais sninga. Nešu terbą, pilną turtų – laimę, derlių ir kitokį labą.Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti.Mergaitėms nešu prausylų ir baltų bielyly, kad būtų gražios.” Įleistas į vidų berdavo užstalėn visokių javų mišinio – tai auka namų dvasioms, gero derliaus lionkėjimas. Paskui vaikus apdalindavo riešutais. Kiti kalėdotojai pagiedodavo kalėdinę giesmę. Dzūkijoje populiariausios giesmės buvo su referenais “Kalėda”, “Leliumai”, “atvažiuoja šventos Kalėdos” ir kt. Tokios dainos būdavo dainuojamos ir per adventą iki Trijų karalių.Dainose obelėlės, grūšelės, bitelės ir kt. Įvaizdžiais poetizuojamas mergelės grožis, Jaunystė, minimas jos tykantis sakalėlis – bernelis, ieškąs uošvio dvaro, savo pabėgusio žirgelio, ar medžiotojas – piršlelis. Kalėdotojų giesmės, kuriomis jie sveikina merginas, yra vestuvinės tematikos kūriniai. Pats Kalėda, tai protėvio, ateinančio iš požemio karalystės –“ ano pasaulio”, į kurį prašosi atgal nevaromas, personifikacija. Jis savo išvaizda būtinai skiriasi nuo šio pasaulio gyventojų , oracijoje teigia iš labai toli atkeliavęs. Jis per pačią didžiąją metų šventę lanko savo gyvuosius vaikaičius, atneša mirusiųjų linkėjimus, jų palaiminimą. Bet drauge jis primygtinai reikalauja atlyginimo už sveikinimus – vaišių ar dovanų. Tai būtina sąlyga gero linkėjimams išsipildyti.

Kalėdotojai turėjo mokėti gražiai pagiedoti “bernelius”. Jeigu pagiedodavo, juos įsileidę vidun vaišindavo vėdarais, kugeliu, burokiniu alum, paskui linksmindavosi – šoko ir dainavo.

Seni žmonės atsimena, kai kalėdotojai eidavo per kaimą, visi sekdavo, kad jie užeitų į kiekvieną trobą. Tik tada bus galima tikėtis, kad tais metais kaimą aplenks nelaimės. Kalėdojimui buvo priskirta apsaugos funkcija, tiesa, jau antrinė. Kalėdotojai buvo laimės nešėjai. Atėję į trobą jie sveikindavo, linkėdavo, laimindavo, barstydavo grūdus. Grūdų barstymas, kaip ir visuose virsmuose, reiškė naikinimą to, kas jau sena, ir naujo gimimą. Tačiau svarbiausia – kalėdotojų linkėjimai ir laiminimai. Jie buvo tikroji Kalėda ž dvasinė dovana. Po nepaprastos Kalėdų nakties toji dvasinė dovana, tarsi, raugas, įraugdavo ateinančių metų dienas.

Senieji kalėdotojai atnešdavo dvasinę dovaną. Kalėdotojus vaišindavo ir jiems duodavo materialinę kalėdą. Nykstant seniesiems kunigams, kalėdojimo paprotį perėmė persirengėliai, vaikai ir ubagai. Pamažu dvasinę Kalėdų dovaną – linkėjimus ir laiminimus pradėjo išstumti materialiosios dovanos.

Nuo mūsų priklauso, ar taps Kūčių vakarienė bei Kalėdų šventės mums ta dvasinio virsmo slaptimi, kai žmogus, apvalydamas savo širdį nuo blogio ir atverdamas ją gėriui, patiria dvasinio atsinaujinimo rimtį.