teka 05:55
leidžiasi 18:51
Pilnatis
20 mėnulio d.
Vardadienius švenčia:
Filemona, Girmantė, Odeta, Rimkantas, Siksta, Sikstas
Gimtadienis:
Maxim Gorky
Sužinok
Sveikinimai
Daugiau sveikinimų..
Atvirukai
Daugiau atvirukų..
Statistika
Svetainėje:
Sveikinimai - 1797
Tostai - 286
SMS tekstai - 731
Atvirutės - 1366
Mintys - 943
Patarlės - 312
Užuojautos - 83
Videosveikinimai - 72
Anekdotai - 5066
Išsiųsta
Šiandien - 0
Vakar - 0
Per 7 d. - 0
Per mėn. - 0
Viso - 58459
Tostai.lt rekomenduoja
Šventės > Paprotys, apeiga

Paprotys, apeiga... kas tai?

Kuo gi skiriasi sąveikos ir „paprotys“. „tradicija, „apeiga“, „apeiga“, „ritualas“, „memorialas“? Dažniausiai vartojama žodžių samplaika – „papročiai ir tradicijos“.

Iš esmės tai vienas ir tas pats: vienas žodis lietuviškas, antras – tarptautinis. Abu šie terminai vartojami kaip liaudies sąmonėje ir gyvenime užsifiksavusios elgesio normos ir taisyklės, kokių nors visuomeninių atlikimo tvarka. Apeiga savo turiniu yra artima papročiui. Apeiga yra simbolinę prasmę turintis veiksmas, o paprotys gali tokios prasmės ir neturėti. Sakykim, grižus į namus, prie durų gerai nusivalyti kojas arba prieš valgį nusiplauti rankas – geri papročiai, bet jie neturi apeiginės prasmės. Paprotys: laužti duoną ar kalėdinį paplotėlį per kūčių vakarienę jau yra apeiga. Paslėptą simbolinę prasmę turintys veiksmai dar vadinami ritualais. Apeigos ir ritualai paprastai yra kilę iš gilią praeitį siekiančių tikėjimų, magijos, kartais išlaikiusių savo pirminę prasmę, kartais virtusių žaidimais ir pramogomis. Ceremonijomis vadinamos tokios apeigos, kurios magiškos ar religinės prasmės neturi.
Lietuvių kalendorinių švenčių papročiai ir apeigos savo kilme siekia gilią senovę, susijusia su senovės Europos memorialine kultūra, paslaptinga žemės ir vandens stichija, iš kurios atsiranda gyvybė ir vystosi pagal mėnulio frazes. Tas senasis tikėjimas menulio įtaka augmenijos augimui, kalendoriniuose papročiuose išliko iki mūsų dienų. Kalendoriniuose papročiuose yra išlikusių chtoninių (žemės, augmenijos) dievybių sugebėjimu per mirtį vėl atgimti naujam gyvenimui. Tokio tikėjimo pėdsakų yra kūčių, pusiaužiemio, Užgavėnių papročiuose.
Krikščioniškuosiuose įvairių švenčių pavadinimuose šalia šventės pavadinimo pagal tas dienas šventojo vardą yra dar ir kitas pavadinimas, pvz.: rugpjūčio 15-oji – Šv. Marijos gimimo šventė „Ašpažia“, „ašpažėlė“, „šilinomis“. Dažniausiai mus yra pasiekę krikščioniško bažnytinio kalendoriaus švenčių vardai ir žmonės jais vadina tuos kalendoriaus taškus, pagal kuriuos jie rikiavo savo lauko darbų pradžią, pabaigą ir visą savo buitį. Kalendoriniuose papročiuose yra nemažai naujoviškesnių krikščioniškų bruožų. Daugelyje apeigų, pvz.: užkalbėjimuose, būrimosi senojo mitinio tikėjimo ir krikščioniški elementai yra visiškai sumišę. Tai liudija mūsų protėvių pagarba senovės atminimui, bet kokių tradicijų ilgaamžiškumą tuo atveju, jei suvokiama jų prasmė kaip buities esmė ir išlikimo sąlyga. Apeigų suvokimas iš kartų į kartas nešė ir saugojo tą įstorinę atmintį, kurią ir šiandien turime kaip mus iš amžių glūdumos per sumaištis ir negandas pasiekusią tautinės kultūros vertybę.