Tu-mano medžio šaknys,
Mokančios atsigaivinti žemės vandenio čiurkšle.
Tu- mano medžio šaknys, o mama- sula.
Tu- mano paukščio snapas,
Galintis iš laimės susikrauti lizdą po žydra žvaigžde.
Tu- mano paukščio snapas, o giesmė- mama.
Tu- mano vilko iltys,
Ginančios nuo priešo, sėlinančio su mintim pikta.
Tu- mano vilko iltys, letena- mama.
Tu- mano kelio kraštas,
Guodžiantis iš tolo, kai slenku likimo apkulta.
Tu -vienas kelio kraštas, kitas- mama.
Aš- kūrinys iš jausmo nulipdytas,
Nežinomų pasauliui skulptorių ranka,
Esu be galo laikina.
Ir tirpsta mano dienos laiko saujoj,
O aš vis vien laiminga, nes yra
Šešėlis medžio,
Paukštis laisvas,
Vilko kauksmas,
Kelio dulkės,
Kuriuos lyg kraitį man sukrovė tėtis ir mama.