Už draugus
Daug metų gyveno senas žmogus. Atėjo laikas mirti. Tada jis pakėlė rankas į dangų ir kreipėsi į Dievą:
- Dieve, leisk man dar šiek tiek pagyventi:
- Kiek dar norėtum pagyventi? - paklausė Dievas.
- Tiek, kiek lapų ant šito medžio.
- O, tai labai daug.
- Na, nors tiek, kiek yra obuolių ant šitos obels.
- Ir jų labai daug, - atsiduso Dievas. - Geriau aš tau leisiu pagyventi tiek, kiek tu turi draugų.
- Neturiu aš draugų, - liūdnu balsu pasakė senelis ir drebančia ranka nusišluostė ašaras.
Tad pakelkime taurę už draugus! Ir kad jų būtų daugiau, negu yra lapų ant medžio!