Svetainėje:
Sveikinimai - 1631
Tostai - 241
SMS tekstai - 709
Atvirutės - 1349
Mintys - 917
Patarlės - 312
Užuojautos - 83
Videosveikinimai - 59
Anekdotai - 5011

Išsiųsta
Šiandien - 30
Vakar - 59
Per 7 d. - 852
Per mėn. - 2180
Viso - 24666

Reklama

Tostai.lt rekomenduoja

Naujienos

Vasario 16 -oji

Šventė

Šventė Vilniaus konferencija Nepriklausomybė Nepriklausomybės aktas

Kelis amžius buvusi galinga Vidurio Europos valstybė, vėliau nesibaigiančių karų išsekinta, vidinių prieštaravimų draskoma ir galiausiai Rusijos okupuota, XX amžiaus pradžioje Lietuva atsitiesė. Bet labai neilgam. Kai. 1915 m.rugsėjo mėn. 18 d. Buvo paimtas Vilnius, visa Lietuvos teritorija visuomeniniam darbui.

Visi lietuviški laikraščiai buvo uždrausti. Vien tik vokiečių štabas spausdino lietuvišką laikraštėlį “Dabartis”. Tik 1917 metais buvo gautas leidimas griežtoj cenzūroj leisti “Lietuvos Aidą”.
Lietuva vokiečių okupacijoje. Ekonominis krašto gyvenimas buvo suardytas apskričių izoliavimu ir rekvizicijomis. Javai, gyvuliai ir paukščiai, - visa, kas tik tiko maistui, buvo atimama iš žmonių, dažniausiai be jokio atlyginimo. Miškai buvo kertami, neatsižvelgiant į jokias kultūrinio ūkininkavimo taisykles. Ūkiai, likę be šeimininkų, buvo eksploatuojami karo administracijos. Kaimas, visokiomis prievolėmis apkrautas, pasijuto lyg sugrįžęs į senus baudžiavos laikus.Jį vargino įvairiausios bausmės už vokiečių įsakymų nevykdymą. Miestams, izoliuotiems nuo kaimo, dažnai trūko maisto. Vilniuje 1916 metų pradžioje buvo tikras badas: žmonės mirė gatvėse, nes vokiečiai iš sodžių visą maistą vežė į Vokietiją. Už reikalingas prekes , net druską ir cukrų, okupantai dešimteriopai pakėlę kainas, iš žmonių išviliojo auksą ir rusiškus pinigus. Pagaliau jie patys ėmė spausdinti markes ir rusiškus rublius, kurie vėliau neturėjo jokios vertės.Baisus skurdas ir ligos per trejus metus naikino Lietuvos gyventojus, likusius be jokios pagalbos prieš žiaurią vokiečių administraciją.Jaunimas buvo suimtas prievartos darbams ir buvo laikomas gyvulių vietoje.
Švietimo draugijos, mokyklos ir kooperatyvai buvo uždaryti. Karo valdžia mėgino daug kur steigti vokiškas mokyklas, kuriose temokė garbinti tik Vokietijos kaizerį. Lietuvių kalbos teisės buvo niekinamos. Nebuvo leidžiama lietuviškai net laiškais susirašinėti. Užtat Vilniuje buvo palaikomas lenkiškumas. Daug Vokietijos lenkų buvo paskirti valdininkais okupuotoje Lietuvoje.

Vos tik pirmosios vokiečių kariuomenės dalys įėjo į Vilnių, tą pačią dieną dr. J. Basanavičiaus rūpesčiu buvo sušauktas lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti” komiteto susirinkimas, kuriame dalyvavo įvairių lietuvių srovių atstovai. Šio susirinkimo tikslas buvo nusistatyti, kaip reikėtų žiūrėti į vokiečių okupaciją, išsiaiškinti, kokie tuo metu buvo svarbiausi lietuvių uždaviniai, ką ir kaip toliau veikti.
Nors susirinkimas nieko konkretaus negalėjo nuspręsti, bet vokiečiams buvo parodyta, kad lietuviai yra organizuoti.Kitą dieną Vilniaus miesto komendantas grafas Pfeilis Vilniaus miesto gyventojams vokiečių ir lenkų kalba išleido atsišaukimą, kuriame pabrėžta, jog Vilnius esąs lenkų ir jų kultūros miestas, Vilniaus lietuviai, dr. J.Basanavičiaus paraginti, lietuvių draugijos bute buvo susirinkę protestuoti prieš tą manifestą.Neaišku, ar dėl šio protesto, ar dėl kitų priežasčių, šis atsišaukimas jau antrą dieną aukštesnės vokiečių karinės vadovybės įsakymu buvo nuplėšytas, o jo autorius grafas Pfeilis pašalintas iš Vilniaus grafo pareigų. Nieko nelaukdami Vilniaus lietuviai tuojau pat ėmėsi ginti savo reikalus vokiečių karo valdžios įstaigose. Pas dr. Vileišį buvo sušauktas susirinkimas išrinkti delegaciją į vokiečių karo įstaigas. Dr. J. Basanavičius kartu su E.Vileišiene, A.Smetona, ir J. Kymantu nuvyko į vokiečių komendantūrą tartis dėl “Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti” komiteto laikomų prieglaudų, lietuviškų mokyklų, lietuvių kalbos vartojimo atsišaukimuose ir kitų reikalų. Po to Dr. J. Basanavičius kartu su M. Biržiška ir kitais Vilniaus lietuviais pradėjo rūpintis Vilniuje įsteigti lietuvių gimnaziją. Vokiečiai didelių kliūčių gimnazijai steigti nedarė, bet buvo kitų problemų: trūko lietuvių kalba mokiniams reikalingų vadovėlių.
Buvo tik nedidelis Amerikos lietuvių įsteigtas vadovėlių fondas Naujų vadovėlių leidimui buvo suburti visi Vilniuje pasilikę lietuvių mokytojai. Iš viso okupacijos metu Vilniuje Lietuvių mokslo draugijos rūpesčiu buvo išleista per 100 lietuviškų vadovėlių vidurinėms mokykloms, seminarijoms, gimnazijoms ir pradžios mokykloms.Lėšų vadovėliams leisti buvo skolinamasi iš Lietuvių mokslo draugijos namų statymo fondo.
Dr.Basanavičiaus rūpesčiu A.Janulaičio bute buvo sušauktas pasitarimas įteikti vokiečių valdžiai memorialą apie lietuvių padėtį, apie autonomiją, lietuvišką laikraštį ir kitais klausimais.
Žinoma, Vilniaus lietuvių veikla buvo gerokai apsnūdusi, nes vokiečių okupacinė valdžia daug trukdė. Dr. J. Basanavičius norėjo bent trumpam laikui išvažiuoti į savo tėviškę Vilkaviškyje atsipūsti.Tuo reikalu jis buvo padavęs vokiečių valdžiai prašymą. Nors jis kelias dienas vaikščiojo po minėtas įstaigas, bet į jo prašymą buvo atsakyta: “Gesuch um Ausstellung eines Reisescheins wird aqbgelehnt”.
Tuo metu vokiečių valdžios įstaigos buvo labai suvaržiusios susisiekimą ir be leidimo nebuvo galima išvažiuoti net iš miesto, o ką kalbėti apie tolimesnes keliones. Be to, Dr. J. Basanavičius kažkokių Karpavičiaus ir Zarembos buvo įskųstas vokiečiams, kaip nepatikimas.
Lietuvių visuomeninis gyvenimas pirmosiomis okupacijos dienomis buvo labai menkas. Buvo suruoštas vienas kitas susirinkimas privačiuose Vilniaus veikėjų butuose, Gyvenimas buvo apmiręs ir vokiečių labai suvaržytas. Po Naujųjų 1916 metų sutikimo vokiečių okupacinė karo valdžia Vilniaus lietuviams suteikė šiokių tokių lengvatų. Buvo leista šv. Mikalojaus bažnyčios salėje suruošti vaidinimą ir didžiojoje vaikų prieglaudoje eglutę. Didžiausias dr. J.Basanavičiaus rūpestis buvo lietuvių tautos reikalų gynimas. Jis ne kartą kartu su Stulginskiu ir kunigais Kukta ir Bakšiu pas Vilniaus vokiečių karo valdžios burmistrą Pohlių, prašydamas skirti iš lietuvių tarpo du burmistro patarėjus.
Tuo pačiu buvo pradėta ruoštis lietuvių konferencijos sušaukimui, lietuvių kooperatininkų draugijos steigimui, Vilniaus liaudies universiteto įkūrimui.Norėdami daugiau laimėti, Lietuvos veikėjai nevengė pažinčių ir su aukštesniais vokiečių karininkais ir karo valdininkais.
Pats dr. J. Basanavičius daug kartų skaitė paskaitas apie lietuvių tautos praeitį, jos etnografines sienas ir įvairius kitus klausimus, norėdamas įrodyti, kad tiek Vilniaus miestas, tiek Vilniaus kraštas etnografiškai yra susijęs su Lietuvos valstybės praeitimi ir sudaro jos integrinę dalį.
Vokiečių okupacinė valdžia aktyviai ruošėsi visuotiniam gyventojų surašymui. Vilniaus lenkai dėjo visas pastangas, kad surašymo duomenys
išeitų jų naudai.Dr. J. Basanavičius kartu su kitais lietuvių aktyvistais stengėsi iš vokiečių karo valdžios išgauti Lietuvai politinių teisių. Jie paruošė protestą prieš rusų valdžios politiką Lietuvoje ir įteikė jį vokiečių karinei vadovybei.
1916 metų gegužės 19 dieną į Vilnių atvyko kun. dr. Bartuška ir dr. Bielskis padaryti pranešimo apie Amerikos lietuvių nuotaiką karo metu.Iš šių asmenų Vilniaus lietuviai sužinojo, kad lietuvybės darbas kitose užsienio valstybėse yra labai plačiai pradėtas organizuoti. Ta žinia Vilniaus lietuvius paskatino griežčiau reikalauti savo teisių.Ypač didelės politinės reikšmės tada turėjo šv. Tėvo Benedikto leidimas viso pasaulio bažnyčiose suruošti rinkliavas nuo karo nukentėjusiai Lietuvai. Pinigų buvo surinkta nedaug ( tik 10000 itališkų lirų), bet tų rinkliavų dėka pasaulis sužinojo, kad lietuvių tauta yra patekusi į didelį vargą, ypač ta jos dalis, kuri dėl karo veiksmų atsidūrė vokiečių karo okupacinės valdžios valioje.Tos žinios Vilniaus lietuvius padrąsino griežčiau pradėti reikalauti savo teisių.To dėka, ilgai varsčius vokiečių civilinės valdžios viršininko grafo Yorcko kabineto duris buvo gautas leidimas ir 1916 metų birželio 13-15 d. Šv. Mikalojaus bažnyčios salėje įvyko pirmasis po vokiečių Vilniaus užėmimo Lietuvių Mokslo Draugijos posėdis.Jame dr. J. Basanavičius perskaitė 2 paskaitas apie lietuvių kultūrą proistorijos laikais ir apie Vištyčio praeitį.Tiek dr. J. Basanavičius, tiek ir J. Šaulys ilgą laiką vedė derybas su vokiečių civilinės valdžios valdininkais dėl Vilniaus bibliotekų ir archyvų perdavimo mokslo reikalams. Vokiečiai labai spyriojosi, tačiau vėliau pavyko išgauti tuos turtus naudotis.
Dėl suaktyvėjusių lenkų intrigų vokiečiai ypač smarkiai pradėjo persekioti Vilniaus lietuvių veikėjus. Pirmiausiai vokiečių policija padarė kratą A. Smetonos bute, o jį patį areštavo ir uždarė “Bristolio” viešbutyje. Kiek vėliau vokiečių policija suėmė ir nugabeno į Lukiškių kalėjimą kun. Dr. Bakšį. Netrukus ir į dr. J/ Basanavičiaus butą atėjo vokiečių karininkas su puskarininkiu ir žydeliu vertėju bei dviem ginkluotais kareiviais, iškratė butą, pasiėmė kai kuriuos jo rankraščius, o jį patį nusivedė į “Zentralpolizeistelle Kowno bei Ob. –Ost”. Čia kažkoks kapitonasWestphalis kvotė dr. J. Basanavičių, smulkiai klausinėjos, kas jis esąs, kiek metų turįs, prie kurios tikybos priklausąs, kokių politinių pažiūrų esąs. Dr. J. Basanavičius paaiškino, kad priklausąs tautiškajai lietuvių demokratų partijai ir esąs įsitikinęs, kad pagaliau Lietuvai pavyksią atstatyti savo nepriklausomą valstybę su didžiuoju kunigaikščiu priešakyje. Vokietis dar daug klausinėjo apie Lietuvos inteligentiją, J. Vileišį, A. Janulaitį, nors jis jau buvo išgabentas į Vokietiją, o pirmasis jau buvo uždarytas į kalėjimą. Kai dr. J. Basanavičius vokiečiui paaiškino, jog dauguma lietuvių inteligentijos yra pasitraukę į Rusiją, jį paleido.Lietuvių veikėjai buvo sekami, jų butuose buvo daromos kratos, buvo iškrėstas net lietuvių moksleivių bendrabutis. Ypač brangiai tai atsiėjo dr. J. Basanavičiui, nes iš jo buto buvo paimta daug mokslinių darbų, grožinės literatūros ir kitų svarbių rankraščių, archyvinių dokumentų.
Centrinis Lietuvių komitetas visur atstovavo Lietuvai ir rūpinosi lietuvių politiniais reikalais. Bet pirmoji proga viešai prabilti pasitaikė 1916 m. gegužės mėnesį, Rusijos pavergtoms tautoms kreipiantis į Jungtinių Amerikos Valstybių prezidentą Vilsoną, Kiek vėliau trys Komiteto nariai išvyko į Lozaną Šveicarijoje, kur tų pavergtų tautų kongresas pareikalavo visai nepriklausomos Lietuvos atstatymo. Okupacinė valdžia, nepatenkinta tokiu reikalavimu, sumanė pati organizuoti vietinę lietuvių atstovybę, pavadintą Vertrauensrat, t,y. Pasitikėjimo tarybą, kuri tarnautų vokiečių administracijai. Tačiau nė vienas lietuvis nesutiko įeiti į tokią tarybą.
Tuo tarpu Vokietija ir Austrija Vengrija 1916 m. lapkričio 5 dieną paskelbė Lenkijos valstybę atstatomą iš Rusijai priklausiusių žemių. Naujoji Lenkijos Valstybės Taryba netrukus pareiškė savo pretenzijas į Lietuvą. Vilniaus lenkų būrys taip pat kreipėsi (1917 m. gegužės mėn.) į Vokietijos kanclerį, prašydamas priskirti mūsų kraštą prie Lenkijos. Lietuvių veikėjai liepos mėn. Su savo memorandumu kreipėsi į tą patį kanclerį ir, atremdami lenkų argumentus bei klaidingus tvirtinimus, iškėlė aikštėn Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą. Buvo nurodytos etnografinės sienos, pagrįstos ne vien vartojamąja kalba, bet ir kitais lietuviškumo požymiais. Kad šitoks politinis nusistatymas įgytų didesnį svorį, Vilniaus veikėjų būrys nutarė sušaukti platesnės visuomenės konferenciją.