Svetainėje:
Sveikinimai - 1631
Tostai - 241
SMS tekstai - 709
Atvirutės - 1349
Mintys - 917
Patarlės - 312
Užuojautos - 83
Videosveikinimai - 59
Anekdotai - 5011

Išsiųsta
Šiandien - 30
Vakar - 59
Per 7 d. - 852
Per mėn. - 2180
Viso - 24666

Reklama

Tostai.lt rekomenduoja

Naujienos

Velykos

Verbų sekmadienis

Verbų sekmadienis Didžioji savaitė Vėlių Velykos Kambarių puošimas Ugnis ir vanduo Margučiai Velykų naktis Velykų bobutė Velykų rytas Valgių šventinimas Grįžimas iš bažnyčios Pusryčiai Kiaušiniavimas Laistymasis ir plakimas Lalauninkai Žaidimai su margučiais Sūpuoklės Sportiniai žaidimai Po Velykų

Didžioji, arba Kančios, savaitė prasideda Verbų sekmadienį. Kartu su bundančiu pavasariu šį sekmadienį atgydavo visa Lietuva. Keliais ir takeliais mirgėte mirgėjo žmonių būreliai su verbomis rankose, Verbų sekmadienį eiti į bažnyčią be žolynų nederėjo.

Žolynų verbos. Ne visur Lietuvoje verbos buvo vienodos. Žemaitijoje ir Suvalkijoje, taip pat Kėdainių apylinkėse tai kadagio šakelė. Žemaičiai prie kadagio dar pridėdavo alyvos, tujos ar beržo šakelę. Būdavo parenkamas gražesnis, žalesnis kadagys. Plungiškiai mėgdavo tokias kadagio šakeles, ant kurių daugiausia uogų. Tuo tarpu Vidurio, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje verbų pagrindas buvo žilvitis, karklas arba gluosnis su kačiukais (apie Alytų ir Lazdijus puokštelė be jų nė verba nelaikoma). Tverečėnai (Ignalinos raj.) rinkdavosi šakeles su daug pumpurų: atseit, kiek pumpurų, tiek metų gyvensi. Gervėčių apylinkėse (Astravo raj., Baltarusija), jei nešdavosi į bažnyčią vieną šakelę, tai tik žilvičio (dar XIX a. juos daug kas specialiai augindavo prie tvenkinių). Gervėtiškiai, kaip ir rokiškėnai, dėdavo į verbą ir ąžuolo šakelę su sausais lapais, sakydami: „Verbei reikia ąžuolo šakelę palikdyt". Merginos verbas dar papuošdavo popierinėmis ar gyvomis gėlėmis. Dažniausiai išvakarėse puokšteles surišdavo seniausia šeimos moteris, motina arba senelis. Motinai tekdavo didžiausioji (mat verbą ji paskui pasidėdavo savo žinion), vaikams ir paaugliams po dvi tris šakeles.
Su verba susiję daugelis lietuvių liaudies papročių. Dar ankstų Verbų sekmadienio rytą būdavo skubama nuplakti lovoje tebegulinčius artimuosius, šitaip posmuojant: „Ne aš mušu, verba muša, tolei muš, kol sulūš. Už savaitės viena diena tegul linksmina kiekvieną. Linkiu tau sveikam būt. Ar žadi velykaitį?", „Verba plaka, verba plaka, ne aš plaku. Už savaitės ir Velykos. Ar žadi margutį?" arba „Verba muša, ne aš mušu, už savaitės ir Velykos, bus raudonas kiaušinis?" (Trakų raj. Pastrėvio apyl.). Ypač mėgo verbomis plaktis suvalkiečiai.
Tėvas tą rytą tyčia ilgiau paguli, kad vaikai galėtų jį išplakti: „Ar žadi margutį?" „Žadu". Per Velykas, šį „žadu" primindami, atsiimdavo margutį. Ir pačios mamos sudroždavo vaikams verba: „Jei verba palupei visus metus nesirgs". Taip vaikus grūdino, ugdė jų tvirtumą ir kantrumą (Pasvalio raj. Saločiai). Būta ir specialiai vaikams skirtų dvieilių: „Verba plaka, verba plaka. Paganyk telyčių, nepamesk trinyčių" (Biržų raj. Geidžiūnai ir Punduriai). Užuot pykę, nuplaktieji džiaugdavosi, sakydavo, kad, gavęs plakti, visus metus bus darbštus, judrus, sveikas, o plakėjui per Velykas margutis.
Kiaušinių arba margučių per Velykas gaudavo ir verbų atnešėjai. Vidurio Lietuvoje jų vienišiems žmonėms iš miško atnešdavo vargingieji žmonės. (Balninkų parapijoje nunešdavo jau šventintų verbų.) Po margutį iŠ tėvų gaudavo atnešusieji šakelių verboms vaikai. Įdomus paprotys buvo Vaškų apyl. (Pasvalio raj.): jeigu berniukas moteriai ar merginai bučiuodamas ranką tardavo „pode", tai ji šiam vaikui atnešdavo per Velykas margutį.
Ką simbolizuoja Lietuvos ir kitų šiauresniųjų kraštų verbos anksti pavasarį prabundančių medžių bei krūmų (alyvos, buko, gluosnio) ir vadinamųjų visžalių augalų eglės, kadagio (jiems anksčiau buvo teikiama magiška galia) šakelės?
Bažnyčioje Verbų sekmadienį minimas Kristaus įžengimas į Jeruzalę, aprašytas visose evangelijose: „Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu Izraelio Karaliui!". Minios tiesė jam „ant kelio drabužius", „klojo... medžių šakas". Romėnai ir daugelis kitų tautų šią dieną vadina Palmių sekmadieniu.
Verbos šventinti pradėtos popiežiaus Gelazijaus I laikais. VIII a. pašventintos prie altoriaus jos buvo dalijamos žmonėms. Baigiantis viduriniams amžiams, jos jau buvo tapusios neatskiriama krikščioniškų kraštų liaudies papročių dalimi. Apie 1573 m. Lietuvos evangelikai liuteronai verbas pamini vadinamojoje Volfenbiutelio postilėje („Išguldyme evangelijų"). Jos buvo siejamos su pagonybe ir popiežyste.
M.Valančius 1866 m. „Palangos Juzėje" taip aprašė Verbų sekmadienį Rokiškyje: „Prisiartino Verbų nedėlia: eidami į bažnyčią prisirinkom kadagių, bruknių, žalių laumės šluotų, ąžuolo šakų su pernykščiais lapais, blindžių ir karklų šakelių su avelėmis (t. y. su pumpurais.J. K.). Tas visas pašventinom. Vaikai paprastai turėjo tik žilvičius. Po mišių išėjom į šventorių; vaikai, girdi, kits kitam šmiaukš šmiaukš per nugaras čaižydami, sakė:

Ne aš mušu, rykštė muš,
Palinksmins kožną vieną.
Pato/ muš, kol sulūš.
Būk toks pat, kaip buvęs,
Už nedėlios didi diena,
Būk sveikas kaip žuvis".

Išėję iš bažnyčios čaižydavosi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Pietų ir Pietryčių Lietuvoje jaunuoliai vieni kitiems suduodavo per ranką galvą petį šventoriuje, miestelio aikštėje ar grįždami lauko keliuku, tikėdamiesi būti gražūs ir sveiki kaip tas nuolat žalias kadagys. Tuo pat tikslu grįžę iš bažnyčios sukirsdavo verba ir namie pasilikusiems, sakydami: „Liga, lauk! Sveikata, į vidų!" (Raseiniai) arba: „Verba plaka, verba plaka. Nuo metų lig metų. Duok, Dieve, sveikatų" (Pumpėnai).
Vakarų žemaičiai laikydavosi kur kas santūriau už aukštaičius ar dzūkus. Iš bažnyčios parsineštas verbas jie kišdavo po sija, į namo kertę, po stogo gegne, trobos palėpėje, kartais ir į sąsparas (Žemaičių Kalvarija). Mat tikėta, kad šventintos verbos apsaugo namus ir atneša laimę. Nubraukti verbų kadagio spygliai būdavo laikomi netoli krosnies pakabintame maišelyje ir griaudžiant beriami į krosnį, kad perkūnas netrenktų į namus (Anykščių apylinkėse jų paberdavo ir ant palangių). Jie tiko merdinčiam aprūkyti ir kambariui pasmilkyti.
Verbų šakelėmis būdavo smilkomi (kartais tik kepšteliama šakele) per Jurgines į ganyklas išgenami gyvuliai, pavasarį pirmą kartą į laukus išeinantis artojas, jo arklas bei arkliai ar jaučiai (visoje Lietuvoje), kopinėjamos bitės (Kėdainių raj. Krakių apyl., Šilalės raj. Obelyno apyl.). Kad iš raisto išsinešdintų gyvatės, reikėdavo ten mesti verbos šakelę, kad kruša neišmuštų pasėlio apsmaigstyti verbomis lauką. Kaip rašo M. Katkus „Balanos gadynėje", verbomis smilkydavę ir perėti dedamus žąsų bei vištų kiaušinius, naują trobesį, prieš pradėdami jame gyventi, nuo išgąsčio gydomą žmogų.
Pasak tautosakininko J. Balio, ankstyviausias esąs paprotys plakti verba linkint gyvasties, sveikatos ir grožio, vėlesnis gynimasis nuo piktosios dvasios, ypač smilkant. Senovėje plakamasis žadėdavo margutį už plakant suteiktą palaimą vėliau atsipirkdamas nuo plakimo. Tradicija, išlikusi iki mūsų dienų, nuo šio amžiaus trečiojo dešimtmečio virto tiesiog linksmu priminimu, jog artinasi Velykos.
Vilniaus verbos. Nuo kitų vietovių verbų skiriasi vadinamosios Vilniaus verbos savitos įvairiaspalves sausos puokštės. Tai vienas retesnių liaudies meno pavyzdžių. Iš pradžių jos puošė Vilniaus amatininkų cechų procesijas. Daugiau jų pradėta gaminti XIX a. pirmojoje pusėje Buivydiškių ir Sudervės apylinkėse. Šiose vietovėse jos pakeitė anksčiau aptartas verbas. Pirmasis šias verbas 1847 m. paveiksle „Lietuvaitė su verbomis" nutapė dailininkas K. Ruseckas. Džiovintų augalų verbos mūsų šimtmečio antrajame ketvirtyje buvo rišamos ir Leipalingio apyl. Dabar jas pavieniai meistrai jau gamina Anykščių, Rokiškio (Kamajų apyl.), Šiaulių ir Trakų raj. bei Švenčionėliuose, iš viso daugiau kaip 150 meistrų. [ darbą įsijungia ištisos šeimos nuo penkiamečių vaikų iki pačių vyriausių.
Verbų gamybos sezonas prasidėdavo nuo Užgavėnių ir trukdavo penketą savaičių, iki Verbų sekmadienio, nors tam ruoštis pradėdavo dar pavasarį sėdavo žolynus, o vasarą juos rinkdavo. Verbos rišamos iš lauko, miško, vandens ir darželio augalų. XIX a. viduryje jos buvo daromos iš samanų, bruknienojų, pataisų, gluosnio ir kitų augalų. XIX a. pabaigoje žinoma į verbas jau dėjus katpėdėles ir šlamučius, o XX a. pradžioje ir kultūrinius rausvuosius sausučius, smiltyninius šlamučius, paprastąsias ir pievines kraujažoles, kiškio ašarėles. Viršūnės daromos iš nendrių, lendrūnų. Trečiajame dešimtmetyje verbos rišamos iš motiejukų ir kultūrinių šlamučių, rugių varpų, o ketvirtajame iš avižų Šluotelių. 1990 m. verboms jau buvo renkamos 45 įvairių lauko ir kultūrinių augalų rūšys. Ypač žolynai paįvairėjo aštuntajame mūsų amžiaus dešimtmetyje paplito jonažolės ir kraujažolės, karšulis, nuo 1990 m. ir kviečių varpos. Viršūnėms iš jų panaudojama 11 augalų.
Daugumos laukų ir kultūrinių augalų žiedai renkami vasarą. Augalai sukabinami kuokšteliais pastogėje arba paskleidžiami ant namo aukšto svarbu, kad džiūdami jie nesusirangytų. Neišlyti vasaros žiedai būna tvirtesni, skaistesnių spalvų, iš jų padarytos verbos gražesnės ir patvaresnės. Antrajame mūsų amžiaus dešimtmetyje augalai jau dažomi aniliniais dažais. Miško augalai ir nendrės verbų viršūnėms renkami jau prasidėjus gamybos sezonui.
Sausi žolynai prieš rišimą, kad netrupėtų, apipurškiami vandeniu. Verbų gamybai tereikia peilio ir žirklių. Aplinkui 3050 cm. ilgio tiesaus lazdyno virbo viršų dedama lendrūno arba nendrių, smilgų ar dar kitokių augalų kuokšteliai ir stipriai apvyniojami siūlu. Tai viršūnė. Ketvirtajame dešimtmetyje verbų, ypač volelinių, viršūnes imta dažyti žalia, rečiau kitokia spalva. Suformavus viršūnę ir dešine ranka pamažu sukant virbą su kaire prie jo klostomi žiedai ir renkamas raštas. Dirbant svarbu, kad siūlas būtų gerai įtemptas (1 pav.). Seniau jį meistrės prilaikydavo dantimis, dabarkita ranka.
Sukant virbą gėlių žiedai prie jo privyniojami siūlu, rugių ir motiejukų varpų pririšamas vienas galas, o kai viršūnės atlenkiamos žemyn, abu galai. Gana dažnai varpos vyniojamos apie virbą arba iš jų daromos kilpelės. Motiejukai virbą apjuosia tvirtai ir lygiai, tuo tarpu rugių varpų akuotai susišiaušia. Rišėjai, įvairiai derindami augalų rišimo prie virbų būdus, ir padaro be galo įvairių verbų. Pagal formą jas galima skirstyti į keletą rūšių: volelines, rykštelines, plokščiąsias, figūrines ir vainikines.
Volelinių verbų įvairiaspalviai žiedeliai, samanų, kraujažolių ir kitų augalų kuokšteliai ratu išdėstomi aplink virbą. Tai seniausias raštas, be to, pats paprasčiausias. Besikeičiančių spalvų dryželiai kartojasi per visą verbą. Pavienių žiedelių jie būna siauresni, smulkių kraujažolių arba kerpių platesni, kartais ir skirtingo pločio. Mažos verbos yra iš 1012, didesnės iš 1821 rainelės. I 21 rainelės volelinę verbą surišama apie 2500 kraujažolės ir skaistenio žiedelių.
Siauresnės rainelės paprastai būna ryškesnės, dažniausiai raudonos. Iki ketvirtojo dešimtmečio ritmingai kartojosi 23 spalvos. Buvo mėgstama jungti bartą ir geltoną baltą ir žalią, geltoną ir pilką, dulsvai violetinę ir pilką, burokinę ir dulsvai violetinę spalvą. Nuo ketvirtojo dešimtmečio verbų spalvų daugėja, jos įvairesnės, dabar kartais vienoje verboje kartojasi 7 spalvos. Antrajame trečiajame dešimtmetyje įsitvirtino rainelių ornamentas, ketvirtajame dešimtmetyje jau renkami kvadratėliai, varpeliai, akutės, dabar iki 24 geometrinio rašto kompozicijų. Didesniųjų verbų (jas pradėta rišti aštuntojo dešimtmečio pabaigoje) raštai padidinami, mėgstamos kontrastingos spalvos.
Volelinių verbų silueto panašumas į palmės medį leidžia manyti, kad joms įtakos galėjo turėti biblijinis Kristaus įžengimo į Jeruzalę siužetas.
Rykštelinės verbos daromos nuo trečiojo mūsų amžiaus dešimtmečio. Jos būna su smulkiomis viršūnėmis ir be jų. Rišamos iš kultūrinių sausučių ir šlamučių žiedų, kartais apačioje arba tarp vainikėlių įterpiant motiejukų galvučių arba kilpų, pataisų, katpėdėlių, avižų kuokštelių ir kt. Kaitaliojant žiedelių spalvą, galima nuristi vis kitokią verbą. Devintajame dešimtmetyje ypač paplito susuktos iš rugių varpų verbos.
Plokščiosios verbos savo forma primena paukščio plunksną. Jos pradėtos daryti 1970 metais. Nuo viršūnės iš vienos ir kitos virbo pusės rišama motiejuko ar rugio varpa, ir taip kartojama iki verbos kotelio. Prie virbo, tarp varpų, įterpiama sausučių arba šlamučio žiedų. Iš abiejų pusių dedami skirtingų spalvų žiedai, todėl vienaip ar kitaip verbą pasukus, atrodo kaip kita atmaina. Dažnai pririštų varpų viršūnės prilenkiamos prie koto jos primena širdelės formos rėmelį.
Figūrines verbas pradėta daryti devintojo dešimtmečio pradžioje. Iš pradžių prie stiebelių buvo rišami rugių varpų kuokšteliai. Jie priminė aukštyn apverstus varpelius. Vėliau tarpeliai buvo užpildomi įvairiaspalviais žiedais. Devintojo dešimtmečio pabaigoje iš rugių varpų rišėjai pradėjo formuoti 34 vienodo dydžio sustorėjimus. Kartais vidurinysis sustorėjimas išplatinamas. 1 apačią smailėjančius sustorėjimus gyventojai vadina Šv. Kazimiero karūnomis.
Pastaraisiais metais šias verbas paįvairina žiedelių vėrinėliai, didžiuliai prie specialių atšakų pririšti iš rugių varpų arba nendrių suformuoti žiedai. Tokios verbos ypač aiškiai primena palmes.
Vainikinės verbos rišamos nuo trečiojo mūsų amžiaus dešimtmečio iki dabar. Jos vienašonės, primena mažą vainiką. Vainikinės verbos rišamos iš gubojų ar motiejukų laisvai įterpiant didžiulius sausučių ar šlamučių žiedus. Centras formuojamas iškilus, dažnai iš gėlių padaromas didelis žiedas. Šiomis verbomis puošiami šventųjų paveikslai krikštasuolėje, rečiau kapai.
Verbų rūšių ir jų rišimo būdų nėra daug, tačiau pačios verbos labai įvairios. Tai priklauso nuo meistro amžiaus, darbo įgūdžių, mokėjimo derinti spalvas, orų augalų žydėjimo metu. Rodos, tokios pačios verbos, o viena nuo kitos skiriasi spalvų deriniu, ornamentu, raštų ritmu. Viena rišėja suriša kuklias, tiesiog pedantiškas verbas, kita labai ryškias, kontrastingas, pasipūtusias. Dauguma meistrių turi savo mėgstamus raštus.
Su lietuvių liaudies meno visuma verbas jungia natūralios augalų spalvos, jų deriniai. Verbos artimos dzūkų juostoms, lovatiesėms ir įklotėms, prijuostėms. Jomis gamintojai prekiauja Vilniuje Verbų sekmadienio rytą. Tada prie bažnyčių išsirikiuoja didžiulės pintinės su verbomis. Pagrindinė prekybos vieta gatvelė prieš Aušros Vartus. Vilniaus verbos kaip suvenyras plinta po įvairias šalis.
Nors ir šventinamos Verbų sekmadienį bažnyčioje, šios verbos neperėmė anksčiau aptartų kadagio ir kitų žalumynų verbų funkcijų, o liko tiktai gražiais tautodailės dirbiniais. Jos dar daromos Čikagos lietuvių kolonijoje, o išeivių iš Vilnijos ir Lenkijos vakarinėje dalyje.