Aš nebijau nei pajuokos, nei pasmerkimo. Aš nei tavęs netekti nebijau, tik pajutau, kai balsas man užkimo, kai su tavim kalbėti atėjau. Kalbėjai tu, o aš stovėjau ir žiūrėjau ir tavo veido virpesius sekiau, po to ilgai ir nuoširdžiai gailėjaus, kodėl tada tiesos nepaskiau. Norėjau pasakyti tiesą, kad tu gerokai klysti sakydamas, kad myli dar mane. Nors esame draugai, manęs tu nepažysti. Sakai myli, o aš matau, kad ne. Negaila man tavęs, negaila tavo juoko, negaila nei svajotų vakarų, tik gaila, kad matau tave truputį bailų ir žodžių vyriškų tavy aš nerandu.