Vieną dieną rojuje Ieva pasišaukė Dievą:
- Dieve, aš turiu problemą.
- Kokią problemą, Ieva? - paklausė Dievas.
- Dieve, aš žinau, tu sukūrei mane ir sukūrei šį gražų sodą, šiuos nuostabius žvėrelius ir didelę juokingą gyvatę, bet aš vis tiek nesu laiminga.
- Kodėl gi, Ieva? - klausia Dievas.
- Dieve, aš jaučiuosi vieniša ir man iki gyvo kaulo įgriso obuoliai.
- Gerai, Ieva, aš žinau, ką reikia daryti. Aš sukursiu tau vyrą. Bet tas vyras - turintis trūkumų padaras, su daugybe blogų įpročių. Jis meluos, apgaudinės ir bus baisiai išdidus ir pan. Jis tau sukels tik sunkumų. Bet, kita vertus, jis bus didesnis, greitesnis, jis mėgs medžioti ir žudyti. Jis atrodys kvailai, kai
bus susierzinęs. Bet kadangi tu skundiesi, aš sukursiu jį tokį, kad patenkintų visus tavo fizinius poreikius. Jis mėgausis vaikiškais dalykais - muštynėmis ir kamuolio spardymu. Jis nebus per daug protingas, todėl jam visada reikės tavo patarimo.
- Skamba nuostabiai, - ironiškai šyptelėjo Ieva.
- Na... tu jį gali turėti su viena sąlyga.
- Kokia ji, Dieve?
- Kaip ir sakiau, jis bus išdidus, arogantiškas ir žavėsis savimi... Taigi tu turi leisti jam manyti, kad pirma sukūriau jį. Tik prisimink, tai mūsų mažytė paslaptis... Žinai, kaip moteris moteriai....