Kasmet ir tuo pačiu metu (ar artimu) pasikartojančios šventės sudaro vadinamąją kalendorinių švenčių grupę. Be jų dar yra darbo, šeimos šventės (pvz.: įvairių darbų pradėtuvės, vestuvės, laidotuvės, krikštynos, vardinės, gimtadieniai ir pan.).

Šį kartą detaliau panagrinėsime tik kalendorinių švenčių papročius ir apeigas. Juk ir jų didžiulė įvairovė - tai ištisa virtinė vienaip ar kitaip pažymimų pilietinio ir bažnytinio kalendoriaus dienų. Tai per ilgus amžius susikaupęs dvasinis tautos turtas, kuriame slypi įvairių tautos istorijos tarpsnių mąstysena, buities samprata, siekimai ir viltys, etinės ir estetinės pažiūros.

Lietuvių tauta praeityje – didžiąja dalimi žemdirbių tauta, vertusis dviem pagrindiniais verslais – žemdirbyste ir gyvulininkyste, todėl ir lietuvių dvasinėje kultūroje jau yra palikę ryškiausią pėdsaką. Visais metų laikais žemdirbio mintys sukosi apie žemę, kuri jį maitino ir rengė, apie javų derlių, gyvulių sveikatą, prieauglį, apie darbų sėkmę – vadinasi, apie viską tai, kas lėmė šeimos gerovę. Ne paskutinė vietą užėmė ir rūpestis šeima, vaikais, jų sveikata. Tik sveika, darbšti, vieninga šeima pajėgi grumtis su įvairiomis negandomis.

Kadangi liaudies kalendorius yra tiesiogiai susijęs su žemdirbio gamybinę veikla, tai ir kalendorinių švenčių papročiai dažniausiai siejami su keturiais metų laikais: žiema; pavasariu; vasara; rudeniu.