Naujienos
leidžiasi 17:11
17 mėnulio d.
Sveikinimai - 1795
Tostai - 286
SMS tekstai - 731
Atvirutės - 1366
Mintys - 943
Patarlės - 312
Užuojautos - 83
Videosveikinimai - 72
Anekdotai - 5066
Šiandien - 18
Vakar - 17
Per 7 d. - 165
Per mėn. - 673
Viso - 46393
Pelenų dienaPelenų diena, dar vadinama Papelčiumi Pelanija, Papeline, Pelene.Prieš prasidedant pavasario darbams, dar reikėjo susikaupti. Šiam tikslui tarnavo rimties metas – gavėnia.
Jos pradžią žymėjo Pelenų diena, tai kita diena po Užgavėnių.bažnyčia šią dieną nuo senovės yra įsakiusi laikytis griežto pasninko, panašiai, kaip per Kūčias. Vardas kilęs nuo tą dieną šventinamų pelenų, kuriais pabarstoma plaukai priminimui, kad žmogus yra dulkė, kad miręs vėl taps dulke. Vienu žodžiu, pelenai simbolizavo gyvenimo laikinumą. Tad ir liaudies papročiuose figūruoja švęsti pelenai ir apskritai žiemos švenčių laikotarpiui būdingi prietarai, draudimai, susiję su sėkmės pavasario ir vasaros darbams nulėmimu.
Adutiškiečiai tikėjo, kad vasarą bulvės supus, jeigu Pelenės dieną lyja ar pusto.Tądien, žinoma, privargę Užgavėnių dieną žmonės ilgiau pamiegodavo, kaip kupiškėnai sako “iki aušros”. Valgydavo liesą kruopienę arba visiškai pasninkaudavo. Buvo tikima, jei tądien nieko nevalgysi, tai pavasarį anties lizdą su kiaušiniais rasi. Prisiminus, kad anais laikais kiaušinių šeima tegaudavo per Velykas, per Sekmines, o kai kur dar ir per Jurgines, o kitu metu šis maistas buvo duodamas tik ligoniams, suprantama, kad beganant galvijus laukinių paukščių kiaušinių paskanauti buvo kiekvieno piemenėlio svajonė.Kad ta svajonė išsipildytų, nesunku buvo vaikui grūdinti valią. Esą, Pelenėje pasninko nesulaužysi , jeigu net ir mėsos prarysi , bet tik tos “likusios dantyse nuo Užgavėnių” Dėl to yra nemaža pasakojimų apie gudruolius, kurie tyčia iš vakaro įsikandę mėsos, išlaikydavo dantyse lašinių gabalą Pelenės rytui, bet neišlaikę jos naktį, užspringę jais ir mirę.
Buvo paprotys Pelenų dienos rytą švariai iššveisti, išmazgoti visus stalus, puodus, indus, šaukštus, kad juose riebalų nė kvapo neliktų. Vyrai mėgo tą dieną pavažiuoti miestelin pašventintų pelenų parvežti, o paskui jais šeiminykščius pabarstyti.
bet labiausiai norėdavosi užsukti į karčemą “dantų plauti”.Ne tik pelenų, bet ir silkių bei degtinės lašelį parveždavo ir namiškiams “dantims išplauti”.Šis paprotys žinomas ypač Rytų Lietuvoje. Dar XIX a. antroje pusėje per Pelenę, nors tai ir nebuvo bažnytinė šventė, nors tą dieną buvo galima namie dirbti, vis dėlto moterys neverpdavo, nesiūdavo, žlugto nevelėdavo, nekepdavo duonos. Pašventintų pelenų palikdavo pabarstyti augantiems kopūstams – tada kirminai jų neužpuls. L. Jucevičius rašo, kad XIX a. pirmoje pusėje buvo paprotys Pelenų dieną nemačiom kam nors prikabinti prie rūbų maišelį su pelenais ar ant siūlų suvertų kaulų priminimui, jog mėsiedas jau pasibaigęs, prasideda gavėnia. Tas pats autorius rašo, kad tą dieną vežioja dviračiu vežimu nuo trobos prie trobos moteriškai aptaisytą baidyklę su eglišakių vainiku ant galvos, su spragilais rankose, ir tas paprotys vadinamas Senės Kuniškės lankymusi”. Greičiausiai, tai jau ta pati Morė. Matyt, kad kai kur seniau ji buvo vežiojama pakiemiui dar ir Užgavėnių trečiadienį, t. y. Per Pelaniją. Juo labiau, kad yra ir vėlesnio laikotarpio liudijimų Pelenų dieną dar blukvilkius vaikščiojus po kaimą, būtent “dantų plovimo” dingstimi, būtent “dantų plovimo” dingstimi. Pakruojietis kraštotyrininkas Juozas Šliavas, Aprašęs Žeimelio apylinkių papročius teigia: “ Per kaimą už virvės vyrai tempdavo kaladę (blukį). Kur būdavo alaus, sustodavo ir gaudavo išgerti. Baigę vaikščioti blukį numesdavo”. Šis autorius liudija ir tai, jog per Pelenę merginos važiuodavusios per kaimą šaukdamos: “Vandens, vandens”. Grįžtančias tuo pačiu keliu buvo stengiamasi aplieti, tam reikalui “visuose kiemuose būdavo paruošti kibirai su vandeniu. Tačiau aplieti merginas ne taip lengva. Jos turėdavo terbą pelenų ir pildavo liejikams į akis”.
Šiuose papročiuose matyti labai glaudus ryšys su kalėdinio – Saulės grįžimo meto jau anksčiau minėta derliaus skatinimo magija, Iš kitos pusės, čia pabrėžiama ir krikščioniškoji šventės simbolika. Ne mažiau ji ryški ir ir kupiškėnų Kanapinsko ir Lašininsko personažuose, kurie apsirengę Atitinkamomis kaukėmis, vienas liesa, kitas – storas, Pelenės dieną kaime suvaidindavo tariamą mėsėdžio ir gavėnios dvikovą. Nors sulysęs, kanapine virve susijuosęs, su raudonu šaliku ant kaklo (pavasario simbolis), atrodo, nuo pasninko išsekęs, Kanapinskas visada nugali riebalais varvantį Lašininską (lašininį).
Pelene baigiasi apeiginis kaimynų lankymas, senovėje turėjęs tikslią naujų ūkinių metų, sutampančių su Saulės grąža su dienos ilgėjimu, su šviesos pergale, pradžioje perteikti magiškąja žodžio – kalėdinių dainų – galia linkėjimus sėkmingai atlikti pavasariop darbus, sulaukti gamtos palaimos javų augimui ir brendimui, išsiauginti sveiką ir gausią gyvulių bandą. Taigi, Užgavėnės ir Pelenė vainikuoja žiemos laikotarpio papročių ir apeigų ciklą.