Naujienos
leidžiasi 17:11
17 mėnulio d.
Sveikinimai - 1795
Tostai - 286
SMS tekstai - 731
Atvirutės - 1366
Mintys - 943
Patarlės - 312
Užuojautos - 83
Videosveikinimai - 72
Anekdotai - 5066
Šiandien - 18
Vakar - 17
Per 7 d. - 165
Per mėn. - 673
Viso - 46393
Didžioji savaitėKristaus įžengimas į Jeruzalę sutapo su žydų Velykomis Pesach. Tai kasmet minimas išėjimas iš Egipto nėlaisvės (pirmo pavasario mėnesio pagal Mėnulio kalendorių nison 15oji diena; atitinka balandžio gegužės mėn).
Pesach taip pat buvo siejama su išganytojo, Mesijo, laukimu. Šventės pradžia 14-osios dienos vakaras. Ji trukdavo iki 21osios dienos. Per Velykas Dievui aukojamas avinukas (pasha), nes jo mėsa žydai valgė eidami iš Egipto žemės. Per šią šventę buvo valgomi iš pirmųjų naujo derliaus grūdų iškepti neraugintos duonos paplotėliai macai geriama 4 taurės vyno. Dar iki mūsų šimtmečio Vidurio Lietuvoje Velykas švęsdavo tris dienas: pirmoji didžioji šventė, ją praleidžia namie; antroji svečių ir linksmybių; trečiąją dieną (Rytų Lietuvoje 4ąją, o kai kur ir Atvelykį) vadina ledų diena Šią dieną negalima dirbti sunkių darbų, ypač judinti žemės manyta, kad ledai tada javus išmuš. Didžiojo šeštadienio apeigų laikas XIX a. Pabaigoje XX amžiuje nebuvo pastovus. Kai kurių vietovių žmonės visą naktį, nuo vakaro iki Prisikėlimo, budėdavo bažnyčiose*.
Ne tik bažnyčioje, bet ir namie buvo nusistovėjusi Didžiosios savaitės tvarka. Šią savaitę negalima bartis, pavydėti, nepriimtina, ypač šeštadienį, ką nors skolintis ar skolinti, nes nesiseks gyventi. Lietuvoje buvo griežtai taikomasi Bažnyčios mokymų. Dargi nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Didžiojo šeštadienio nuo varpų nutilimo iki suskambėjimo laikytasi „juodojo pasninko". Kai kurie žmonės tomis dienomis visai nevalgė, kiti tenkinosi duona ir vandeniu. Buvo tokių žmonių, kurie ir varpams vėl pradėjus skambėti už atgailą ar pagerbdami Kristaus kančią nieko į burną iki Velykų neimdavo. Pasninko barščių su aliejumi užvalgydavo tik sunkesnius darbus dirbantieji. Jau ir kunigai nuo tokio badavimo atkalbėdavo. Ir vaikams triukšmingų žaidimų žaisti negalima. Jei užsimiršę smarkiau patriukšmaudavo, motina gąsdindavo: „Per gavėnią dainuosi, tai per Velykas verksi: tokį vaiką daržinėj po kubilu pavošim. Galėsi ten vienas tupėti, kol mes pyragus valgysim, dainuosim, kiaušinius mušim, supsimės..." (Biržų raj. Nemunėlio Radviliškis, Ignalinos raj. Naujasis Daugėliškis).
Pirmoji reikšmingiausia Didžiosios savaites diena Didysis ketvirtadienis, vadintas dar „čystuoju ketvirtadieniu". Šią dieną buvo tvarkomos sodybos, sodai, namai, krečiami kaminai, iš trobų išnešama visa, kas nereikalinga. Moterys šluotražiais nušveisdavo aprūkusias lubas, iš kampų išgraibydavo voratinklius, šlavė ir plovė patalpas, šveitė stalus, dargi jų kojas, laukan išsinešusios išdulkindavo pagalves, antklodes, išpurtydavo kiekvieną rūbelį. Tą dieną šukavo ir valė gyvulėlius avinukus ir paršiukus. Didįjį ketvirtadienį reikėjo išplauti visus skalbinius, indus, viską išvalyti, kad metai būtų švarūs. Buvo manoma, jog, prieš saulei tekant, reikia apsiprausti vandeniu ar sniegu, įlįsti į ežerą prūdą, upę, šaltinį, tai nugis niežai, išnyks šlakai ar odos dėmės, visus metus kūnas bus švarus.
Vaikus ir šią dieną nevengdavo paerzinti. Sakydavo, kad „reikia grynam ir basam nueiti žardan, tai berniukai rasią čebatėlius, o mergaitės sukneles. Kai sušąla, net raudoni pasidaro, tai jiems suknelės ir čebatėliai" (Švenčionių raj. Tverečius). Merginos Didįjį ketvirtadienį persodindavo gėles (Vilkaviškio raj. Pilviškių apyl.).
Didysis penktadienis ir šeštadienis atgailos dienos. Didįjį penktadienį dirbama mažiau, laikomasi tylos. Malkų kapoti, švarintis, voratinklių krėsti jau negalima „Jėzui akis užkrėsi", „kad gulinčiam karste akių neužkrėstum" (Lazdijų raj. Leipalingis). Kad nebūtų matyti kraujo, pjauti gyvulių negalima. Liškiavos apyl. Didįjį penktadienį žmonės nešdavo į bažnyčią pašventinti ryšuliukus vaistažolių.
Didįjį šeštadienį iki pietų baigiama dirbti visi sunkesni darbai, iš bažnyčios parnešama ugnis, kartais šventintas vanduo, ruošiami velykiniai valgiai, marginami kiaušiniai, įrengiamos sūpuoklės (bet nesisupama). Pavakare visi išsimaudydavo. Pirtis, kaip teigia J. Balys, visur Lietuvoje įkurdavo šventinta ugnimi. Iš 1990 metų informatorių jau vienas kitas tai teprisiminė. Didįjį šeštadienį iš kiekvienų namų buvo stengiamasi bent vienam žmogui pabuvoti bažnyčioje, pabudėti prie Kristaus kapo. Kartais žmonės anksčiau pasišerdavo gyvulius, pasiimdavo ką tik pagamintų valgių pašventinimui ir iš vakaro eidavo ar važiuodavo į bažnyčią. Tie, kurie tą dieną likdavo namuose, taip pat melsdavosi. Liškiavos apyl. kiekvienoje šeimoje buvo padaromas altorėlis su žvakėmis ir kryželiu.
Mūsų šimtmečio ketvirtajame dešimtmetyje, kaip rašė to meto spauda, tik seni žmonės teprisiminė, kaip Didįjį penktadienį būdavo iš bažnyčios varomas Judošius. Toms apeigoms į bažnyčią visi ateidavo apsiginklavę lazdomis jų būdavo labai gražiai išraižytų, tikrų liaudies meno kūrinių. Kada „kunigas, eidamas aplink altorių, užgesina paskutinę iš trijų liktoriuje esančių žvakių, visi susirinkę atsigręždavo durų link ir, lazdomis mosuodami, verždavosi pro jas vydami nematomą Judošių. Žinoma, bevydami Judošių, vieni kitiem ir per kupras sudroždavo. Išbėgę kas iš bažnyčios, nusivydavo iki kurios kūdros ir ten visas lazdas sumesdavo" (vieta nenurodoma. Ir Anykščių šventoriuje dar ketvirtajame mūsų amžiaus dešimtmetyje vyrai vakare mušdavo Judošių, kam išdavė Kristų. Jeigu žmonės būdavo susipykę, tai vienas kito atsiprašydavo, atleisdavo vienas kitam. Praeis rimties ir susikaupimo, pasiruošimo Velykoms savaitė, ir žmones, didelius ir mažus, apims pavasarinis prisikėlimo džiaugsmas.