Svetainėje:
Sveikinimai - 1745
Tostai - 247
SMS tekstai - 724
Atvirutės - 1366
Mintys - 931
Patarlės - 312
Užuojautos - 83
Videosveikinimai - 72
Anekdotai - 5064

Išsiųsta
Šiandien - 29
Vakar - 12
Per 7 d. - 141
Per mėn. - 522
Viso - 30277

Reklama

Tostai.lt rekomenduoja

Naujienos

Velykos

Kiaušiniavimas

Verbų sekmadienis Didžioji savaitė Vėlių Velykos Kambarių puošimas Ugnis ir vanduo Margučiai Velykų naktis Velykų bobutė Velykų rytas Valgių šventinimas Grįžimas iš bažnyčios Pusryčiai Kiaušiniavimas Laistymasis ir plakimas Lalauninkai Žaidimai su margučiais Sūpuoklės Sportiniai žaidimai Po Velykų

Velykų antroji diena kiaušiniavimo diena. Kiaušiniauti eidavo visoje Lietuvoje kaimo vaikai, ypač piemenėliai, įnamiai ir krikštavaikiai, taip pat uždarbiautojai, persirengėliai.

Margutis krikštavaikiui velykinė krikšto motinos pareiga. įvairiose Lietuvos vietose krikšto tėvų ir vaikų susitikimo įpročiai skirtingi vienur krikštamotė margutį atneša, kitur krikštavaikiai patys pas ją nueina, o būdavo ir tokių vietų, kur krikšto motina vaikams nieko neturėjo dovanoti. Gana dažnai vaikai, nesulaukę krikšto motinos, pirmosios Velykų dienos pavakare ir patys pas ją nubėgdavo. Seinų krašte mergaitės eidavo pas krikštamotę, berniukai pas krikštatėvį. Nedrąsieji įėję prie durų tylomis pastovėdavo, drąsesni sveikindavo su šv. Velykomis. Krikšto motina duodavo 13 margučius (priklausomai nuo to, kiek turėjo krikštavaikių). Joniškėlio gyventojų nuomone reikėdavo du margučius dovanoti todėl, kad šeimoje santarvė būtų. Dar pavaišindavo pyragu, vėliau ir saldumynų imta duoti; kartais dovanodavo net stuomenis (XIX a. pab. Vilkaviškio raj.). Išleisdama vaikus, krikšto motina linkėdavo klausyti mamos, būti geriems, perduodavo tėvams šventinius linkėjimus. Sulaukę 7 metų, vaikai pas krikšto tėvus nebeeidavo, o turintys 1516 metų ir patys imdavo margučius krikšto motinai dovanoti.
Dzūkijos vaikai eidavo kiaušiniauti ir pirmąją Velykų dieną. Kaip prisimena M. Jezenčikienė iš Liškiavos parapijos, „kiaušiniauti anksti vaikų neleisdavo. Reikėjo laukti, kol žmonės sugrįš iš bažnyčios, pavalgys. Namie likę vaikai, užlipę ant aukščiausio kalniuko, žiūrėdavo į miestelio pusę, ar dar negrįžta iš bažnyčios. Kai tik pamatydavo pirmuosius, labai apsidžiaugdavo, vadinasi, netrukus bus galima aplankyti kiekvieną kiemą. O kiaušinių visi turėjo prisivirę, prisimarginę daug, juk tą dieną ateidavo visi kaimo vaikai. Kiaušinių žmonės negailėjo, duodavo visiems po vieną, kartais po du, o kai kurie net po tris". Tuo tarpu Puvočiuose kiaušiniautojams ir kitokių nuotykių pasitaikydavo: „Po pusryčių suaugusieji prigula pailsėti, o vaikai nenurimsta, bėga kiaušiniaut pas krikšto tėvus, pas artimus kaimynus. Krikšto tėvai duodavo po porą, o kaimynai po vieną. Ne taip norisi to kiaušinio valgyt, bet svarbu gauti. Ne visur ir tą kiaušinį duodavo su noru. Kartais eini pro kiemą ir matai, kad sėdi po langu, o įeik į vidų miega visi. Palauki kiek, pakosi, kad išgirstų, bet kur tau miega. Tai ir eini namo nieko negavęs. Arba, vilko akis pasiskolinęs, eini kitą kartą, kol užklumpi „nemiegančius".
Būta papročio kiaušiniauti dar ir prieš Velykas. Kaip „Palangos Juzėje" rašė M. Valančius, praeito šimtmečio viduryje Rokiškyje „po užgavėjimo varpų vaikai, o kartais ir paaugę tarnai bažnyčios pereina namus su klegetomis, tas klaklakšklaklakš brazdindami ar dzirdzir tarškindami, meldžia dovanų. Gauna pinigų, kiaušinių ar pyragų Velykoms". Kol tyli varpai, t. y. iki Didžiojo šeštadienio, berniukai su pilnais pelų maišeliais ir su tarškynėmis Qos būdavo įvairios mažos sukamos ir didelės lyg vežimėliai, stumiamos žeme) dar penktojo dešimtmečio pradžioje vaikščiodavo ir po Kuršėnų miestelį. įėjęs į kambarį, vienas berniukų kalbėdavo: „Aš, Jėzaus vaikelis, ėjau per kalnus...".
Antrąją Velykų dieną vaikai sau skirto kiaušinio atsiimti eina ir pas tetą ar kaimynus, ypač į tuos kiemus, su kuriais tėvai draugauja ir kur nėra vaikų. Žinodamos, kiek kaime vaikų, moterys, ypač aukštaitės, jau iš anksto pasiruošdavo ir tiek margučių. Vieni kiaušiniautojai eidavo su pintinėlėmis, kiti persimetę per petį maišelius, dar kiti kiaušinius į užančius ar kišenes susidėdavo. B. Buračas tokius kiaušiniautojus aprašė taip: „Kiaušiniautojas, atėjęs kiaušinio, kai įeina gryčion, laiko rankos smilių pirštą burnon įsikišęs (visur Lietuvoje J. K.), todėl ir nieko neklausę visi žino, ko nori lalauninkas arba kiaušiniautojas. Šeimininkės lalauninkus myli ir mielai jiems duoda kiaušinių. Jei per Velykas lalauninkui kiaušinių neduosi, tai tą metą vištos mažai kiaušinių dės. Taip rodo kupiškėnų burtai. Gavęs kiaušinį, lalauninkas pirštą iš burnos ištraukia, padėkoja šeimininkei Už dovaną ir eina toliau, kol apeina tetules, dėdienes ir podes. Jei koks per daug prašus lalauninkas, tai burnon įsikišęs laiko ne vieną, bet bent du, tris ar keturis pirštus, tai reiškia, kad jis tiek ir kiaušinių prašo. Tačiau lalauninkas turi turėti ir sarmatą prašyti daugiau negu vieną kiaušinį".
Paaugę kiaušiniautojai varžydavosi, kuris daugiau kiaušinių pririnks. Velykautojai sveikindavo: „Sveiki, sulaukę šventų Velykų, didžios linksmybės tarp katalikų". Kiti sakydavo oracijas, padainuodavo, pasakėlę pasekdavo. Tokie ir margučių daugiau gaudavo. Antai Dieveniškių apyl. Žižmų k. sakydavo:
„Aš mažas žėkelis, kaip grikių pėdelis, lindau į kamarą mane čiupo už priepalos. Lindau per tvorą persiplėšiau koją lindau per tyną persiplėšiau kelnių klyną lindau per vartus persiplėšiau čebatus. Aš pas Dievulį pyragėlio, man Dievulis botagėlio. Aš pas Dievulį pyragėlio sykt, man Dievulis botagėliu skykt. Nedaug išmaniau nedaug išprašiau, kai daugiau išmanysiu, daugiau išprašysiu". Arba Liškiavos apyl. Ricielių k.: „Mažas vaikelis, kaip rūtų kvietkelis, laužė šakelę, metė ant kelio. Viešpats jojo, linksmai giedojo. Ačiū tėvui ir motinai, kad mane gražiai augino, kad mane gražiai išmokino. Prašau duot, nežėlavot, kad būt už ką padėkavot. Prašau duot, nebovyt, kad greičiau atprovyt. Ant didelio kelio stovime ir toliau eisime. Neretai tas pačias oracijas sakydavo ir lalauninkai.

Šilalės raj. dainuodavo:
Esu mažas vaikelis,
Kaip pupų pėdelis.
Ėjau Į darželį,
Skyniau gėlelę,
Dėjau ant kelelio,
Kur Pons Jėzus jojo,
Linksmai giedojo.
Velykų rytą lelija pražydo
Meldžiu, kad visi linksmi būtumėt,
Man velykaičių duotumėt,
Kytai virtų, margai dažytų,
Kad šunys neužpultų,
Velykaičių nesukultų (Šilalės raj. Dryžų k., užrašyta 1990 m.).
Raseiniškiai tokią pat dainelę jau užbaigdavo kitaip:
Velykų rytą lelija pražydo.
Ne dėl mani viena
Dėl visa svietą.
Kepurį laikau, kiaušinio prašau.

Žemaičių Naumiesčio mergaitės dainuodavo taip:
Aš esu maža mergelė,
Panos Marijos kvietkelė. Pūliau ant kelių,
Skyniau kvietkelj.
Velykų rytą lelija pražydo,
Ne dėl manĮs viena.
Dėl visa svietą. Prašom nerūguoti,
Velyką atiduoti,
Margai rašytą.
Kur gera ciuocė
Duos ir neprašyta.
Kaip rašė „Žemaičių žemės prisiminimuose" L. Jucevičius, XIX a. viduryje kiaušiniautojai mokėjo tokių dainelių gana daug, jos mažai viena nuo kitos skyrėsi. Dar mūsų šimtmetyje šios dainelės buvo žinomos visoje Lietuvoje.
Seimininkė vaikams į kepurę įdeda po vieną ar du, kartais ir tris kiaušinius, duoda po riekę pyrago, gabalėlį sūrio. Mažieji lalauninkai bučiuoja šeimininkei abi rankas ir bėga į kitą kiemą arba namo. Taip vaikšto, kol prisirenka pilnas kišenes kiaušinių.
Susirankiodavo kiaušiniautojai ir skolas: vieniems vaikams margutis buvo žadėtas už klusnumą kiti jį užsidirbo per Verbas, treti parnešę iš miško šakelių verbai ir t.t.
Vaikai kartais kaip ir prieš Velykas, vaikščiodami po kaimus, tarškino barškučiais ir klegučiais, kokius naudodavo bažnyčiose. Dar Žemaitijoje kartais kokia nors moteriškė apsirengdavo Velykų bobute, susivadindavo vaikų būrį ir traukdavo į kaimą velykauti. Čia buvo paprotys ir margučiais apsikeisti, žinoma, gražiausiais. Atėjusių į svečius tuščiomis čia nelabai mėgdavo, o Vakarų Žemaitijoje toks svečias galėdavo gauti „kailinius išutinėti". Tas pats galėjo nutikti ir atsilankiusiam pirmąją Velykų dieną. Žemaitė rašė: „Pirmąją dieną velykauti eiti neišpuola, nes kur nueisi, tuojau paduos kailinius išutinėti. Bijodami tokio baisaus darbo, vaikai nė kojos niekur nekelia pirmąją dieną. Antrąją tai jau visa valia duota velykauti. Ne tik vaikai, bet ir senieji pirmąją dieną niekur nevaikščioja, o jeigu nors su reikalu kur nueina, tai iš kalno atsiprašo, kad neduotų kailinių utinėti". Kaip 1990 m. rašė laiške kraštotyrininkas V. Statkevičius, „jeigu kuris, kad ir su svarbiu reikalu, nueidavo pas kaimyną, šeimininkas prie durų paklodavo kailinius, ir nevalia buvo jų peržengti. Reikalą sakyk stovėdamas už jų. O jeigu užmiršęs vaikas nubėgdavo pas kaimyną, tai vietoj margučių paduodavo senus kailinius ir liepdavo blusinėti. Tai buvo didelė gėda".