Naujienos
leidžiasi 17:11
17 mėnulio d.
Sveikinimai - 1795
Tostai - 286
SMS tekstai - 731
Atvirutės - 1366
Mintys - 943
Patarlės - 312
Užuojautos - 83
Videosveikinimai - 72
Anekdotai - 5066
Šiandien - 18
Vakar - 17
Per 7 d. - 165
Per mėn. - 673
Viso - 46393
Valgių šventinimas„Velykų ryte nešama bažnyčion šventinti velykiniai valgiai: marginti kiaušiniai, pyragas ir mėsa. Tas daroma tam, kad šeimos nariai, paragavę šventintų velykinių patiekalų, būtų dori, geri žmonės, tarpusavyje nesivaidintų ir nesipyktų ir kad namuose nuoiat būtų ramybė ir broliška santaika", rašė J. Bakanas (47).
Velykinius valgius bažnyčiose pradėta šventinti VIII amžiuje. Iš pradžių tai buvo avinėlio mėsa, vėliau ją pakeitė kiaulienos kumpis. Kiaušinius šventinti imta XII amžiuje.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą valgius Velykų rytą šventindavo visoje Lietuvoje. Ilgiausiai, kai kur ir dabar, šis paprotys išliko Dzūkijoje. Mardasavo apyl., kaip prisimena P. Zalanskas, „didžiausią bandą pyrago vežė šventint, duonos mažą bandukę, mėsos visą kumpį ir porą dešrų. Kiaušinių tiek šventino, kiek buvo šeimos namuose. Sūris kaip kelmas ir sviesto. Dar kad būtų visokių valgių šventintų. O tą kiaulės galvą verda, kad būtų skanūs kopūstai. Per Velykas kitą karapką didžiausią [valgių] vežam ubagam, kuriej sėdi pas bažnyčią".
Šventindavo margučius, druską, duoną, pyragą, kumpį, lašinius, dešras, sviestą sūrį. Varėniškiai šiai progai išsikepdavo mažą kepaliuką duonos, manė, kad būtina šventinti kiaušinius ir duoną tam, jog metai būtų skalsūs ir sotūs ir kad Dievas laimintų visus metus; sūrį ir sviestą kad karvės daug pieno duotų, kiaušinius kad derlingi ir vaisingi metai būtų (Josvainių apyl.), kad vištos būtų dėslios (Utenos raj. Užpaliai), kiaušinius ir grūdus kad javai geriau derėtų, pyragą kad augtų kviečiai, kad duonos, maisto užtektų. Dzūkai nešdavosi šventinti tiek maisto, kad jo užtektų dviem pirmosioms švenčių dienoms, žemaičiai dažniausiai tik margučius, o vidutinio amžiaus klaipėdiškiai ir visai šio papročio nepamena.
Margučius dažniausiai neatrinkdavo, kartais pasiimdavo net nedažytų kiaušinių. Kai kas pirmenybę teikė raudoniems kiaušiniams (Ignalinos, Šilalės raj., Utenos raj. Užpalių apyl., Zarasų raj., Seinai), matyt, jie iš seno buvo laikomi taikos ir ramybės simboliu.
Kuršėniškiai tris gražiausius margučius raudoną (dažytą svogūno lukštais), geltoną (šienu) ir juodą (alksnio žieve ir rūdimis) sudėdavo į krepšelį su šienu, pelais arba samanomis, papuošdavo žilvičio šakele ir nešdavo „bažnyčion į Prisikėlimą pašventinti".
Kiti šventinimui margučius pagražindavo išskutinėdavo kryžiukus, užrašus „Aleliuja", „Šv. Velykos", „Sveiki, sulaukę šv. Velykų" ir kt. Vėliau šventintus margučius kaip puošmeną imta laikyti iki kitų Velykų (Šilalės apyl.).
Dzūkai ir rytų aukštaičiai valgius šventinti nešdavo sudėję į „karbijas" iš lazdyno plėšų ir šiaudų grįžteliu nupintas pailgas pintines su nuimamais dangčiais; jų būdavo nupintų ir iš šaknų. „Karbijas" perrišdavo tautinėmis juostomis, kad būtų už ko įsitverti. Nešdavo maistą ir sudėję į sėtuves, aprišę drobule ji simbolizavusi Kristų karste (Valkininkai). Suvalkiečiai, žemaičiai ir vakarų aukštaičiai maistą šventinti nešdavo surištą į specialiai šiam reikalui išaustas linines skareles, vadinamas „pundinėmis" (Pasvalio raj.) arba „venzlinėmis" (Antazavė). Kai kur jas dažydavo ir pamargindavo, kad skirtųsi vienų nuo kitų prieš merkdami į dažus įvairiose jos vietose siūlu įraišiodavo po žirnį, toje vietoje likdavo įvairūs ženklai ir jie sudarydavo raštą. Maistą paprastai sudėdavo į lėkštę ar dubenį, padėdavo ant skarelės, dažniausiai baltos, ir kryžmai surišdavo kad Dievas laimintų visus namų kampus (Naujoįo Daugėliškio apyl.). Vidurio Lietuvoje šventinti valgius nusinešdavo ir susidėję į maišelius ar šiaip į kokias pintinėles.
Maistą šventindavo po velykinių pamaldų. Jį sudėdavo dažniausiai ant laiptelių prie šoninio Marijos altoriaus, rečiau prieš didįjį altorių ar ant specialiai tam parengto stalo. Ant altorių irgi būdavo padėta maisto: kiaušinių, pyrago, duonos, mėsos kas iš vakaro atsinešdavo, kas rytą. Po pamaldų pašventintą maistą veždavosi namo, kad pirmasis kąsnis tą šventą dieną būtų pašventintas.
Gana dažnai, ypač dzūkai, molėtiškiai ir pasvaliečiai, maistą laikydavo prie savęs, o po pamaldų išdėliodavo išilgai bažnyčios dviem eilėmis ir pradengdavo. Kiti ryšelių iš rankų nepaleisdavo, tik juos prarišdavo ir pasukdavo į einantį kunigą. Kitur, ypač prieš
Pirmąjį pasaulinį karą šventindavo šventoriuose išdėliotą maistą: „žmonės sustoja į dvi eiles viena prieš kitą, kunigas eina per vidurį ir šventina Dievo dovanas". Kartais kunigą valgiams pašventinti kviesdavosi į namus.
Žeimelio apylinkėje „kiekvienas ūkininkas nešdavo į bažnyčią pašventinti kaulų. Juos parsinešęs įkasdavo į savo sklypo kiekvieną kampą kad gerai derėtų derlius, javų neišguldytų kruša".
Švenčių proga velykinių valgių nešdavo elgetoms, vargšams į senelių namus, kad Dievulis duotų gerus, derlingus metus. Kai kuriose parapijose per Velykas elgetų būdavo ir prie bažnyčios tuomet maistu apdalydavo prieš pamaldas: duodavo kiaušinių, pyrago, sviesto, mėsos. Dzūkai ir specialiai elgetoms pyrago iškepdavo. Leipalingio apyl. garbingas ūkininkas Velykoms kepdavo „didelę duoną", kad užtektų „sau ir visiems ubagams". Utenos raj. Sudeikių apyl. per Velykas elgetoms dovanodavo atkirpę nuo rietimo drobės marškiniams, o šie turėjo pasimelsti, kad gerai derėtų linai. Velykinio maisto nunešdavo ir į klebonijas.