Naujienos
leidžiasi 17:11
17 mėnulio d.
Sveikinimai - 1795
Tostai - 286
SMS tekstai - 731
Atvirutės - 1366
Mintys - 943
Patarlės - 312
Užuojautos - 83
Videosveikinimai - 72
Anekdotai - 5066
Šiandien - 18
Vakar - 17
Per 7 d. - 165
Per mėn. - 673
Viso - 46393
Sportiniai žaidimaiKai margučiai ne tik surinkti, bet ir išdaužyti, kai ir sūpuoklėse prisisupta, vaikai ir paaugliai prisimena kitokius užsiėmimus. Aukštaičiai, ypač gyvenantys gatviniuose kaimuose, kartais net pirmosios Velykų dienos vakare prisimena dainas, šokius.
Vaikai eina ratelius, muša žiužį, dalija žiedą, žaidžia slėpynių. Sudeikiuose du vaikai ant suolelio deda bandelę ir kiaušinį ir vienas kitam sako:
• Kepu, kepu bandeles.
Ar man duosi?
• Neduosiu.
• Aš tave vysiu.
• Nepavysi!
Ir bėga apie suolelį bet taip, kad suolelio neužkliudytų, nes, jeigu kiaušinis su bandele nukris, tai neMkidęs juos pasiims, o tas, kuris suolelį kliudė, turės vėl uždėti kiaušinį.
Pandėlio apyi., kaip rašė M. Valančius, XIX a. viduryje per Velykas jaunimas „Rovė fidiką": „vienas, lazda jodamas, išėjo iš kamaros, sakė: „Girkš!" Kitas klausė: „Kas čia varsto dvaro vartus?" Raitorius atsakė: „Aš, ponaitis Kiburkštaitis". Kitas: „O ko reikalausi?" Raitorius: „Ponia užsigeidė Rymo ridiko, atėjau rauti". Kitas: „Išsirauk tinkamąjį". Raitorius ėjo pas vieną sėdintį, su abiem rankom padavė savo ramentą tas įsikibo, raitorius traukė, kiti sėdintys neleido, tačiau pastatė ir vedė į kamarą ar kerčią. Paskiau vėl atjodavo, reikalavo ridiko, rovė, ir taip toliau".
Šiaurės Lietuvoje įvairaus amžiaus vyrai per Velykas mėgdavo „Mušti ripką", t. y. žaisti ritinį. Žemaičiai, dažniausiai „Muša kemperėžą", „Kiaulę į dvarą varo", žaidžia „Vokietį".
„Kemperėžą" žaidžia vaikai ir suaugusieji. Ant įsmeigto medelio (dažnai trišakio) kabina medinį kabliuką. Vienas žaidėjas „piemuo" stovi greta, o kiti iš sutarto atstumo stengiasi su lazda kabliuką numušti. Kabliukui nukritus arba trikojui apvirtus, „piemuo" stengiasi viską atstatyti kaip buvo, pavyti kaltininką ir jam suduoti rykšte (galima vyti tik iki sutartos linijos). Jeigu suduoti pavykstą žaidėjai keičiasi vaidmenimis.
„Kiaulę į dvarą (į barščius)" varo 46 paaugliai iki 15 metų amžiaus. Kiekvienas pasiima po 10ies saujų aukščio lazdą. Iš pradžių visi stoja į vieną gretą, persimeta lazdas per petį ir sviedžia į priekį. Tas, kurio lazda krinta arčiausiai, tampa „dvaro („putros") sargu". „Dvaras" tai maža duobutė rato viduryje lazdai įstatyti. Kiti žaidėjai išsikasa duobutes ratu apie „dvarą", kad viena nuo kitos būtų ne arčiau kaip per vieną žingsnį. Visi stoja į savo vietas. „Sargui" paridenus medinę trinkelę „kiaulę", visi stengiasi ją įstumti į „dvarą", o „sargas" gina atmušinėja. Jeigu „sargas" suspėja savo lazdą įstatyti į kurio nors kito žaidėjo duobutę, kol „kiaulė" pievutėje, jie su tuo žaktėju apsikeičia vietomis.
„Vokietį" žaidžia du arba daugiau žaidėjų. Jie turi vieną 2025 cm ilgio lazdelę, o kitas 61 cm. Trumpąją lazdelę guldo ant duobutės ir išsiskaičiuoja, kas turi ją saugoti ir pradėti žaidimą.
Kiti žaidėjai sustoja už 56 m į eilę, o „sargas" kiša savo lazdą po trumpąja lazdele ir ją spriegia į žaidėjų pusę. Nesugauta lazdelė grąžinama atgal, o sugavęs ją meta į ilgą lazdą paguldytą ant duobutės krašto. Jeigu pataiko žaidėjai keičiasi vietomis. Nepataikius su ilgąja lazda matuojamas atstumas tarp duobutės ir nukritusios trumposios lazdelės; vienos lazdelės ilgis prilyginamas 10 taškų (paprastai susitariama žaisti iki 200 taškų). Toliau „sargas" lazdelę į žaidėjų pusę sviedžia kitaip: ją ima kaire ranka už vieno galo taip, kad kitas galas kabėtų, ir ilgąja lazda smogia į ją iš šono. Jeigu kitas žaidėjas lazdelę sugauna, vėl stengiasi ja pataikyti į ilgąją kurią šį kartą „sargas" laiko už galo statmenai įstatytą į duobutę. Pataikius žaidėjai apsikeičia vietomis, nepataikius vėl taškai skaičiuojami matuojant atstumą tarp duobutės ir nukritusios lazdelės. Trečią kartą „sargas" lazdelę muša laikydamas už galo horizontaliai prieš save: iš pradžių pamėtėja aukštyn ir, kai ji ore, kerta. Jeigu kas iš žaidėjų lazdelę sugauna, eina į „sargo" vietą jei niekas nesugauna vėl matuoja atstumą ir skaičiuoja taškus. Toliau žaidimas kartojamas iš pradžių.
Prisimenama ir daugiau žaidimų. Labai dažnai per Velykas jaunimas sutaria „spausti sūrį", t. y. pralaimėjęs žaidėjas verčiamas ant žemės, ir visi žaidusieji jį užgula. Jei žaidėjų nedaug, svoris mažas, net senesnius žmones pasišaukia.