Svetainėje:
Sveikinimai - 1746
Tostai - 247
SMS tekstai - 724
Atvirutės - 1366
Mintys - 931
Patarlės - 312
Užuojautos - 83
Videosveikinimai - 72
Anekdotai - 5064

Išsiųsta
Šiandien - 0
Vakar - 11
Per 7 d. - 118
Per mėn. - 562
Viso - 30320

Reklama

Tostai.lt rekomenduoja

Naujienos

Velykos

Ugnis ir vanduo

Verbų sekmadienis Didžioji savaitė Vėlių Velykos Kambarių puošimas Ugnis ir vanduo Margučiai Velykų naktis Velykų bobutė Velykų rytas Valgių šventinimas Grįžimas iš bažnyčios Pusryčiai Kiaušiniavimas Laistymasis ir plakimas Lalauninkai Žaidimai su margučiais Sūpuoklės Sportiniai žaidimai Po Velykų

Didįjį šeštadienį dažniausiai prieš pietus (iki mūsų šimtmečio ir vidurio) bažnyčioje buvo šventinama ugnis vanduo. Juos parnešti į namus buvo vaikų ir paauglių pareiga. Ši diena jiems suteikdavo daug įspūdžių.

Ugnis. Šventoriuose sukurdavo didžiulius laužus. į juos sudėdavo ir senus medinius kryžius (Josvainių, Butrimonių, Leipalingio apyl.). Buvo paprotys laužus, kaip ikikrikščioniškuoju laikotarpiu namų židinius, užkurti trinant sausas skalas arba titnagą. Dar mūsų šimtmečio pradžioje Veiviržėnuose laužą užkurdavo iš akmens senu dalgiu įskeltomis kibirkštimis nuo jų užsidegdavo greta padėtos pakulos. Velykinio laužo ugnis titnagu iki mūsų šimtmečio vidurio buvo įskeliama gana dažnai. Pastaraisiais metais taip laužą uždegdavo dar Adutiškio, Josvainių, Paparčių, Rudnios parapijose. Bažnyčia Vakarų Europoje tokį šventinio laužo įkūrimo būdą pripažino 742 metais. Titnagu ugnį atnaujindavo ir Joninių išvakarėse.
Dažniausiai į namus šventintą ugnį parnešdavo, uždegę nuo šventoriaus laužo beržo pintį. Dar vasarą ją susirasdavo ir parsinešdavo iš miško, išmirkydavo šarme, išdaužydavo, išdžiovindavo, plonesniame kampelyje pradurdavo skylutę, įverdavo patogų įsitverti vielos pasaitėlį. XIX a. pabaigoje XXa. pirmaisiais dešimtmečiais ugnį nešdavo ir su pančiu, geriau papuvusiu, arba iš senų skudurėlių supinta ir į drobę suvyniota rūkle. Suvyniota į lininę drobę, ji neįsiliepsnodavo, tik rusendavo. Ugnį nešdavo ir indelyje arba skardinėje išbadytais šonais pridėdavo degančių anglių arba nuodėgulių, rečiam pjuvenomis apibertų durpių. Seiniškiai ugnies parsinešdavo, prisidegę ja žibintą. Jei namai labai toli, ugnis būdavo nešama simboliškai į skepetaitę suvyniojus laužo anglių ir pašventinus degtukus. Skuodiškiai lauže degindavo lininę skarelę. Trečiajame mūsų amžiaus dešimtmetyje vienur kitur nešdavo šventinti ir degtukus, bet dalis kunigų jų nenorėdavo šventinti ir sumesdavo į laužą kad paskui vyrai šventintais degtukais pypkių neprisideginėtų, tačiau mūsų amžiaus antrojoje pusėje beveik visose bažnyčiose jau imta šventinti degtukus.
1934 m. „Mūsų rytojus" Didįjį šeštadienį aprašo taip: „Tuo laiku iš visos apylinkės sujoja vikrūs berneliai šventosios ugnies parsinešti. Kas seną išdžiūvusią pintį, kas seną virvagalį ar sausą kempinę užsidegęs namo lekia laukus smilkydamas. Niekas šventosios ugnies neskolina, nes bijo, kad savo namams perkūno rūstybės neužsitrauktu". įprastinis XIX a. Pabaigos XX a. pradžios Didžiojo šeštadienio vidurdienio vaizdas Lietuvoje buvo skubantys raiteliai ir būreliai paauglių, kurie suka apie galvas, kad neužgestų, prie vielų pririštas pintis arba smilkstančius virvagalius. Taip kiti keliaudavo ir 810 kilometrų. Su užgesusia pintimi grįžti nevalia, jei kurio nors užgęsta, čia pat prisidega iš kito. O L Malcienė iš Zarasų raj. Antazavės apyl. Ivoniškių k. dar smulkiau prisimena Didįjį šeštadienį: „įdegę ją (kempinę) pašventinta ugnimi ir pasisėmę iš statinės šventinto vandens, vaikai eidavo namo, mojuodami rūkstančiomis kempinėmis ir vis patikrindami, ar gerai dega, ar nesiruošia užgesti. Jei kurio kempinė menkai berusendavo, tai visi sutūpę ratu ją saugodavo nuo vėjo ir patys imdavo pūsti į rusenančią kempines vietą. Jei kempinė imdavo gesti, prie jos dėdavo kitą geriau degančią ir pūsdavo, kol stipriau įsidegdavo pirmoji. Pareiti namo su nebedegančia kempine buvo gėda ir labai blogas ženklas. Kartais kempinė labai stipriai įsidegdavo, ir grėsė pavojus, kad visa sudegs, kol vaikas pareis namo; tada vaikai labai skubėdavo ir net visą kelią bėgdavo, kad į namus parneštų ugnį. Šventinta ugnimi pirmiausia kurdavo pirtį, o likusius degančios kempinės gabaliukus sumesdavo į troboje besikūrenančią krosnį, kad joje ugnis taptų šventa. (Šventintą) vandenį padėdavo ant lentynos ar į spintelę ir šalia jo padėdavo iš rugių varpų (ištrauktų iš nublokštų rugių pėdo) padarytą krapyklėlę, kuria Velykų rytą bus krapijamos trobos ir Velykų stalas".
Pareinančių su ugnimi jau laukdavo šeimininkė. Krosnys namuose ugniai priimti jau paruoštos: senoji ugnis užgesinta, krosnis iššluota, naujai pakrauta, paruošta „naujam gyvenimui pradėti" (Kėdainių raj. Josvainių apyl.). Ugnį peržegnoja, užkuria „šeimos židinį, ir šeimos židinys šventas" (Šilalės raj.). Kiti įsidegusio židinio ugnimi užkurdavo ir kitas namų krosnis (Šakių, Šilalės raj.). Ant šventintos ugnies virė kiaušinius, ruošė velykinius valgius. Vakare žarijas, kartais įsidegusią durpę apžerdavo pelenais krosnies pakraštyje jomis įkurdavo krosnį Velykų rytą.
Liškiavos apyl. rusenančios anglys buvo įdedamos į uždarą indą dažniausiai molinį ąsotėlį, ir parnešus namo pagarbiai pastatomos kampe po šventuoju paveikslu ten ta proga būdavo pakabinamas lininis rankšluostis. Žarijos ten buvo laikomos iki Velykų. Pirmąją Velykų dieną motina šias anglis įmesdavo į krosnį, kad iš eitų per kaminą apgindamos nuo nelaimių žmones ir gyvulius.
Šimtmečio pradžioje seneliai taip velykinę ugnį išsaugodavo iki Sekminių (Veiviržėnai, Utenos raj. Tauragnų apyl.). P. Višinskis rašė, kad XIX a. pabaigoje žemaičiai šventintą ugnį stengdavosi išsaugoti visus metus, o J. Balys „kad gera šeimininkė šventintą Velykų ugnį išlaikydavo neužgesusią ištisus metus, t.y. iki kitų Velykų, ir didžiausia negarbė buvo tai šeimininkei, kurios ugnis židinyje užgesdavo. Kur dega tokia metinė ugnis, ten netrenkiąs griaustinis, ji atnešanti namams laimę, ten nesą barnių. Vėliau šis metinis terminas ėmė trumpėti: velykinę ugnį reikia išlaikyti neužgesusią iki Sekminių, pagaliau bent iki Velykų pirmos dienos ryto, tada visus metus būsi ramus dėl ugnies, nebus gaisro". Toliau jis rašė, jog „velykinę ugnį Didįjį šeštadienį apneša aplink visus trobesius, kad apsaugotų juos nuo nelaimių (nedegtų, gyvuliai tarptų), pelenais barsto trobas (kad nedegtų) ir daržus (kad gerai augtų daržovės), o anglis deda į statomos trobos kertes pirmame vainike". Žemaitijoje buvo žinomas paprotys grįžtantiems su ugnimi iš bažnyčios apeiti dirbamus laukus, kad derlius geresnis būtų.
Užkūrę ugnį, angliukus ir kempinę įmesdavo į krosnį, kad neužgestų namų židinys (Antazavės apyl.), sakydami „šventa ugnis", arba užgesindavo ir padėdavo, saugodavo. Kupiškio raj. angliukus peržegnoja ir padeda saugiai ant aukšto, kad jie apsaugotų nuo gaisrų ir nelaimių. Kitur vasarą tokias anglis dėdavo ant palangės, kad į namus netrenktų žaibas (Lazdijų raj. Kapčiamiestis), duodavo išsigandusiems vaikams atsikąsti (Leipalingio apyl.). Leipalingio apyl. iškūrenę Velykų krosnį, anglimi kryžiukais žymėdavo trobą, kad Dievo palaima gelbėtų nuo gaisrų. Šakių raj. Žvirgždaičių apyl. pačioje šio šimtmečio pradžioje užsidegusį gyvenamąjį namą gesindavo pašventintu angliuku „ėjo apie degantį namą ir meldėsi, kad gaisras sumažėtų". Kiti nešdavo angliuką tolyn nuo gaisro „vedė ugnį į tuščią vietą". Pasvalio raj. Joniškėlio apyl. šventinta ugnimi užkūrę krosnį, kempinę sudegindavo (trečiasis dešimtmetis), pelenus supildavo į dėžutę, o pavasarį išvaromą į ganyklą karvę ar avį jais pabarstydavo, kad juos apsaugotų Dievas nuo audros ir griaustinio.
Šventinta ugnimi apsmilkydavo namus, tvartus, gyvulius, grūdus (Veiviržėnai), rytą užsidegdavo verbą kadagio šakelę ir smilkydavo namus bei gyvulėlius arba stengdavosi ugnį „gyvą" išsaugoti iki Sekminių. Joniškėlyje trobą smilkydavo šventintos ugnies kempine, o paskui ją pamesdavo po krosnimi, kad perkūnas vasarą netrenktų. Žmonių įsitikinimu, šventinta ugnis saugojo šeimos židinį, nešė namams palaimą, tikėjimo tvirtumą.
Vanduo. Vandenį nešdavo ąsočiuose, buteliuose, mediniuose indeliuose. Buvo paprotys skubėti pasisemti šventinto vandens, tikėdavo, kad tas, kas pirmas pasisems, tas tais metais greičiau apsidirbs, bus laimingas. Apie tokį skubėjimą kritiškai rašė Vaižgantas: „Sodžių pasiuntiniai, gražiai pirštus susidegę, ugnies begriebdami, po keletą kartų uzbonais kakton gavę, švęsto vandens prie kubilo belįsdami, paskui to paties išlaistyto vandens valkose kryžiumi pagulėję, kaip skraistės lekia namo, uždegtais knatais ar kempinėmis nešini". Parneštą šventintą vandenį dažniausiai padėdavo į spintelę, rečiau ant lentynėlės tarp šventųjų paveikslų.
Likęs namie Velykų rytą tuo laiku, kai procesija eina apie bažnyčią, šlakstydavo (šlakstyklėle arba tiesiai iš butelio) lauką, sodybą, sodą, kiemą trobą tvartą daržinę, klėtį, įpildavo į šulinį, kad Dievas namus saugotų nuo perkūnijos ir kitokių nelaimių, kad kenkėjai nepultų augalų, kad būtų geras derlius. Sudeikių apyl. grįžęs iš bažnyčios šeimos galva su padaryta iš rugių Šlakstyklėle šlakstydavo pastatus, gyvulius ir Velykų valgius. Antazavės apyl. tėvas arba vyresnysis sūnus šventindavo ir kaimynų laukus skiriančias ežias, kad būtų geri metai, taip pat gyvulius (išskyrus kiaules), paukščius (gyvuliai pakartotinai šlakstomi pirmą kartą išgenant juos į lauką). Šlakstė tiesiai iš butelio arba (kartais) padaryta iš rugių varpų šlakstyklėle (Molėtų, Pandėlio, Širvintų, Utenos, Varėnos, Zarasų raj.), rečiau verba (Šilalės raj. Upynos apyl.). Grįžę Velykų rytą iš bažnyčios Didįjį šeštadienį parsineštu vandeniu šlakstė kambarius, aslą namo kertes, Velykų stalą prisikėlimo metu buvusius namie, kad susiklausymas, džiaugsmas ir meilė lydėtų šeimą, kad nebūtų blogų dvasių, vaiduoklių. Liškiavos apyl. šventintu vandeniu vilgydavo žaizdas, traiškanojančias akis, kilus gaisrui, juo laistydavo ugnį ir kt. Sudeikių apyl. seni žmonės, kad geriau regėtų, juo plaudavosi akis, odą. Švęstu vandeniu vilgydavo karvių tešmenis (Kapčiamiesčio apyl., Sakių raj.), šlakstė prieš sėją sėklas (šimtmečio pradžioje). Dalj šventinto vandens pasilikdavo atsargai, kad turėtų kuo pašlakstyti sergančius ir mirštančius, namus per audrą ir perkūniją. Šventintu vandeniu šlakstydavo norėdami suraminti vėją (Kaišiadorių raj. Kmitų k.), pagydyti žmones nuo nervų ligų, nuomario, paralyžiaus (Varėnos raj. Valkininkų apyl.), duodavo gerti vaikams, kad nebijotų perkūnijos (Kapčiamiesčio ir Leipalingio apyl.).
Žemaičiai ir Kėdainių bei Pasvalio rajonų gyventojai trobos viduje, prie durų, kabindavo molinius indelius su šventintu vandeniu žegnodamiesi, pradėdami ir baigdami dieną į jj vilgydavo pirštus. Atidžiau pasidomėję šventinto vandens ir ugnies panaudojimu, galime atsekti daugumą Lietuvos kaimo žmogaus svajų ir troškimų: kad derėtų laukai ir sodai, kad sektųsi gyvuliai, kad būtų sveikas ir laimingas žmogus. Velykinį vandenį saugodavo iki Sekminių, rečiau iki kitų Velykų. Parsinešę naujos ugnies ar šventintų degtukų, senus degtukus mesdavo į krosnį, ten pildavo ir pernykštį šventintą vandenį. Nuo mūsų šimtmečio vidurio ugnis retai į namus benešama, dažniausiai šventinami degtukai. Vanduo tebenešamas. Šventintas vanduo paprastai buvo globojamas šeimininko, ugnis šeimininkės.